prašosi ryt

plakasi
už lango
vėjo ganomos
medžio mintys
beldžiasi tas kurio
ir pats gerai nepažįstu
AŠ
tavo pirštai
kaip meldai
ant mano nugaros
merkias į odą
vien naktį
save apdainuodamas
būna pažįstu
kaip akys
neaprėpiamą dangų
suradusios būna
šiaurinę
užmiegu
jei pats dažnai
savęs nepažįstu
kaip galima
KITĄ
pažinti?
nuo nugaros
per sapną
namą nuplėšiau
sraigės
o be namo
esu vien šliužas
kamuojamas laiko
nors esmė visą laiką
yra ne pastatas
bet TEN kur gera pareiti
plakasi tavo pirštai
it žolę norėdami
plėšti
žaibais per mano
akiduobes
per langus užvertus
nors nematydamas
žiūriu į dangų
tu mano nerimas
prieš lietų laukimas
išmelstas
kvapas
gaivos
kai suodžiai
užgulę krųtinę
klaikios
kasdienos
vis nuveja
šiandien
ir vis prašosi
ryt