Rašyk
Eilės (72130)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kadaise krikšto tėtis man kalbėjo apie atmintį. Sakė, kad tai keistas dalykas. Vieną akimirką gali netikėtai prisiminti ką nors, ką visą likusį gyvenimą verčiau stengtumeisi pamiršti, o kitą gali labai lengvai, visai nejučia užmiršti tai, ką brangini ir saugai. Atmintis gali apgauti ir viską labai iškreipti. Praeities demonai nebūtinai taip atrodė pačioje praeityje. Neseni prisiminimai apie juos gali būti net saldūs, skendėti vaikiškoje, lengvoje, rožinėje migloje, tartum cukraus vatoje. Ir tik vėliau skoniai sunyksta, per laiką ištįsta kaip guma, o ryškios spalvos išblunka.
Tą paskutinį vakarą aš, Elžbieta ir Violeta važinėjomės paspirtukais. Naujoji mūsų draugė atvyko iš miesto, mama šią vasarą ne pirmą kartą paliko ją kelioms dienoms pasisvečiuoti pas savo vyresnįjį brolį. Violeta visada būdavo aprengta gražiau negu mes – ne paprastos sportinės kelnės ir gerokai padėvėti marškinėliai, o rožiniai ir gelsvi, vasariški sijonukai ar suknytės, baltos kojinytės, užtrauktos beveik iki kelių. Plaukai lygūs, sušukuoti, su žydru kaspinėliu – maža princesė, tokią ją atsimenu ryškiausiai. Kai visi būdavome pas jos mamos brolį, Violeta nesunkiai įkalbėdavo vyrą paruošti limonado su žaliosiomis citrinomis ir leisti paragauti naujų skonių vaisinių saldainių. Taip pat mums ir neretai mus prižiūrėdavusiai jos močiutei parodydavo ir pristatydavo žaidimų, atsivežtų iš miesto. Visada kantriai močiutei pakartodavo taisykles, nes ji, turėdama atminties sutrikimų, kartais užmiršdavo net ką tik išgirstus dalykus. Atsimenu, kaip linguodavo savo žilą galvą ir šypsodavosi, bet akys būdavo tuščios. Tada močiutė pasiūlydavo padaryti pertrauką ir pavalgyti skanėstų prie šiltos arbatos arba paprasčiausiai nueidavo miegoti.
Važiavome palei seną pušyną, kvėpavome gaiviu oru. Besileidžianti saulė maloniai šildė odą, ausyse ūžė vėjas. Violetos paspirtukas buvo oranžinis, ne toks blankus, kaip mudviejų su Elžbieta, be to, ir naujas, todėl atrodė, kad ji taip lengvai, nerūpestingai ir tarsi be jokio garso slysta per tamsiai mėlynuojantį vakarą.
Dienomis ne kartą esame nuėję iki kito kaimo, ten ir susipažinome su Violeta. Tokiais kartais grįždavome namo dar gerokai iki sutemstant. Tačiau būtent dabar buvo temstantis vakaras, o mes vėl ten. Abu su Elžbieta jautėme kaltę, mačiau tai iš jos akių. Manau, jau tada suvokėme galbūt darantys kažką negero, bet buvome dar visai vaikai, tokie maži ir bestuburiai, tarsi vėjo nešami šapeliai. Buvo taip paprasta judėti ir elgtis iš inercijos, nieko nesiimti. Juk vis tiek žinojome, kad grįšime namo ir viskas bus gerai. Be to, buvome ne vieni, su drauge. 
Violeta sakė, kad jos dėdė atvažiuos mūsų pasitikti ir tikrai – netrukus priešais pamatėme artėjantį automobilį. Privažiavęs mus, jis apsisuko ir sustojo. Automobilis buvo purvinas ir neprižiūrėtas, vienoje vietoje truputį įlenktas, kitoje – su nusitrynusiais dažais, taip pat neveikė žibintas.
Lėtai nusileidus langui pasimatė grakšti, atrodanti glotni lyg zefyras plaštaka. Ilgi, minkšti, nelyginant biskvitiniai pirštai švelniai apsivijo briauną. Ant stiklų atsispindėjo rožiniai bei žydri gęstantys dangaus gaisai.
–Ateikit, pavežėsiu, – švepluodamas pakvietė jis. Nuo putlių ir storų vazelinu pateptų lūpų nutiško seilių purslai. Tada vyras atkišo kelis saldainius ant pagaliuko. Nežinau, ar dabar tokius begamina. Tai buvo pėdos formos ledinukai su burnoje tirpstančiais ir sproginėjančiais rūgščiais milteliais.
Mes dvejojome, bet įsėdome.

Sėdėjome svetainėje ant sofos ir žiūrėjome animacinius filmukus. Jis turėjo seną vaizdo grotuvą, per kurį mums ir leido animaciją. Filmukai buvo nespalvoti ir nebylūs, bet linksmi. Mums paklausus, kur jo motina, atsakė, kad šiai visą dieną skaudėjo galvą ir dabar išgėrusi vaistų ji miega viršuje, todėl paprašė netriukšmauti ir būti geriems. 
Lempų šviesos buvo pritemdytos, tad ant mūsų tarsi radijo trukdžiai ar baltas triukšmas liejosi pilkuma, sklindanti iš televizoriaus ekrano. Priešais stovėjo stiklinis stalelis, ant kurio lyg skeletas pūpsojo nebeveikiantis ventiliatorius su į mus atsuktu sraigtu bei iš metalinių sijų sujungta galva. O tarp stalelio ir ekrano sklandė apšviestos dulkės nelyginant atmosferos uždanga.
Violetos dėdė sukiojosi virtuvėje, ruošė maistą sau švilpaudamas ir niūniuodamas. Žvilgtelėjau į Elžbietos akis, akimirką jos mane keistai sužavėjo, bet nebūčiau pasakęs, kodėl. Plačios ir atviros akys, susitelkusios į animacinių personažų – katės ir pelės – gaudynes. Ji buvo susikausčiusi, apsikabinusi save per pečius, nejudėjo, nerodė jokių emocijų, išskyrus vienąkart kilstelėtą lupų kamputį vos matomam šypsniui. Violeta sėdėjo ramiai, išsitiesusi, suglaudusi keliukus judino kojytes pirmyn atgal.
Netrukus mums buvo atnešta vanilinių ledų rutuliukų su šokolado užpilu. Į indelio pakraščius lėtai, viliojančiai tekėjo šokoladas. Taip ir norėjosi jo pakabinti tiesiog pirštu ir godžiai nulaižyti. Pirmoji pradėjo valgyti Violeta.
Dėdė atsiduso, su šypsena prisėdo prie mūsų – tarp manęs ir Elžbietos. Abejomis rankomis, tarsi šildytųsi, suėmė storabriaunį puodelį garuojančios arbatos. Dėvėjo šviesius, languotus marškinius, buvo prasisegęs kelias sagas, kone iki pat krūtinės. Matėsi šiek tiek suraitytų lyg konfeti juostelės tamsių ir tankių plaukų. Žiūrėjau į ant jo marškinių pavaizduotą spalvotą traukinuką, jis tai padidėdavo, tai sumažėdavo kilnojantis pilvui.
Dėdė sriubtelėjo arbatos ir iškart sudejavo:
– Karšta, karšta. 
Puodelį greitai pastatė ant stalo ir, iškišęs liežuvį, grakščiais judesiais pasivėdino delnu tarytum vėduokle.
– Ar galėčiau jūsų ledų? – maloniai paklausė šypsodamasis. Nusišypsant jo viršutinė lūpa su ūsais išsitempė, žanduose atsirado duobutės. Kreipėsi į mane, tad aš linktelėjau. Paskanavęs ledų pataršė jau Elžbietos plaukus:
–Ačiū, – pasakė. – Daug geriau. Jūs mane išgelbėjote.
Kurį laiką visi sėdėjome tyloje ir žiūrėjome animaciją. Tylą pertraukdavo tik grubesni jo atsikrenkštimai ar prunkštelėjimai susijuokus. Man regis, be jo, nė vienas iš mūsų daugiau nebuvo susijuokęs.
Dar girdėjome girgždančias antro aukšto grindis jo motinai einant į tualetą, nuleidžiamą vandenį, tada atgal į miegamąjį ir uždaromas duris. Už lango ėmė švilpti stipresnis vėjas ir girdėjosi šnarantys lapai, prasidedantis lietus.
  Atkreipiau dėmesį, kad mums šitaip sėdint, tas vyras vis žvilgčiojo tai į mane, tai į Elžbietą, o į Violetą – rečiau. Įdėmiausiai žiūrėjo į Elžbietos kaklą, liemenį, vaikiškus pečius, net kažką nuo jų nubraukė, atrodė, kad tai buvo pūkai. Pastebėjęs, jog matau, staigiai nusisukdavo arba plačiai nusišypsodavo.
–Fuf, darosi karšta, – galiausiai pasakė. – Jums ne?
Nežinojome, ką sakyti, mes tik kukliai palingavome galvas, Violeta neigdama įnirtingiau dar ir pamosikavo delnu.
–Žinoma, ledų valgėt, tai atsivėsinot, o aš tik arbatos išgėriau.
Tai pasakęs atsisegė dar vieną marškinių sagą ir pravėrė langą, į kambarį iškart siūbtelėjo šuoras gaivaus ir vėsaus oro.
–Na, eikit truputį pažaisti, palikit dėdę čia vieną, gerai?
Jis palydėjo mus į kitą kambarį, davė dėžę žaislų ir išėjo. Paniro į svetainės prieblandą ir užsidarė duris paskui save.
Po valandėlės iš lauko išgirdome nekantrų beldimą.
Violetos dėdė įsispyrė į atviras, pūkuotas šlepetes, galbūt mamos, apsisiautė vyšninį medvilninį chalatą, aplink juosmenį susirišo minkštu diržu ir tyliai, lėtai žiopčiodamas, atkartodamas vieną iš mėgstamų džiazo dainų, nuėjo prie durų. Veikiau nuslinko, nes jau buvo truputį mieguistas, nepaisant to, geros, žaismingos nuotaikos. Atrodė kaip didelis meškinas, skęstantis laisvame, šiltame ir jaukiame chalate. Mačiau, kaip dėdės kulnai pakildavo šlepetėse joms slystant, girdėjau tą šaižų garsą guminiam padui braukiant šaltomis marmuro plytelėmis. Viską stebėjome per žaidimų kambario tarpdurį, iš tamsos. Išsijungėme šviesą, nes mums tai buvo tartum žaidimas. Pradėjome spėlioti ir įsivaizduoti, kas prašosi į svečius.
Ant batų lentynos prie durų visada gulėdavo maža, pliušinė žirafa, gal tam, kad geriau nuteiktų mus vos įžengusius į šią vietą. Pasilenkęs dėdė su šypsena veide dar paglostė žaislą, o netrukus mandagiai pasiteiravo, kas beldžiasi.
Atsiminimai apie tolimesnę įvykių seką buvo panašūs į baltą, tirštą pieniškos košės konsistenciją. Viskas, kas vyko, buvo artima, asmeniška ir skausminga, lyg ir turėjome tai jausti, išgyventi, bet tuo pačiu metu skendėjo tolimoje, kreminėje migloje, nes dar negalėjome aiškiai prie tų dalykų prisiliesti, suvokti jų. Nežinojome, kodėl tai vyko, ilgą laiką galvojome, kad mes dėl to kalti.
2019-05-02 11:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-12 10:10
lllllllll
Didoki laiko intervalai tarp įkėlimų.
Pabaikit pasakoti kaip užmanėt ir nekreipkite yptingo dėmesio į "patarimus" iš šalies. Rašote gana neblogai, todėl ir įkeliamos dalys galėtų būti dvigubai ilgesnės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-06 06:17
Saulėsvėjas
Ačiū už komentarą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-03 13:07
ONYX
Vėnintialis trukumas kat nėko esmyngo neyviko šytoj daly
Nu biat vys tėk - 5. Uš išraiškyngumas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą