Mes išeinam takais, kurių, rodos, jau vakar neliko,
Debesų sumaišty tie takai tarsi miltai balti,
Vėjuos balsas užkimo mišrūno skaliko,
Išsišiepę nasrai ne visai jau kasdien nekalti.
Dilo dienos, naktim krito žvaigždės į mėlyną tylą,
Nebeliko tamsos, tik kartojosi vėjų daina,
Nežinojau, kaip prarastas laikas prabyla
Ir kaip rimsta už miško diena dar viena.
Gal buvai man vijokliu palinkęs prie kojų,
Netikėtas miražas dykynėj naktų,
Aš lyg tolimas aidas tave atkartoju
Ir dairausi pro virpantį rūką kur tu.
Nebeliko sapnų, juos užmigdė naktis be šešėlio,
O gal vėjas nunešęs paliko toli,
Pasiliko šaly, kurioj paukštis užkimo čiulbėjęs,
Ir kur pereiti tiltus kasdieną gali.
Nesutikčiau su Luiza ir tictac. Aišku, pas tictac kūrinys parašytas pagal visus galiojančius poezijoje reikalavimus, jis išbaigtas ir yra arti tobulumo, tačiau tai jau ne Atėjos poezija. Pas Atėją netobulumas asocijuojasi su jausmingumu, nuoširdumu ir bandymais išsakyti patiriamus išgyvenimus. Manau, kad Atėjos kūrinyje liūdesys nebuvo pagrindine tema. Veikiau ja tapo švelni nostalgija, be priekaištų ir kaltinimų.
man patinka: yra nuotaika, ji įtraukia, ir nėra kliedesių;
dar yra labai nuoširdumu virpantis dažnis, rodos mylima autoriaus kiekviena eilutė, kiekvienas žodukas juos dėliojant, vedant mintį, perteikiant nuotaiką- kuri įkrauta yra.
atvejas, kai tekstas pirmiausiai reikalingas pačiam autoriui, tai ir skaitytojas, kuriam tekstas rezonuos-atsiras;
o ne "rašymas nustebinti, pademonstruoti, kasti lupti originalius įvaizdžius, ir t.t."-- kai taip rašomi tekstai, tas dažnis ir vibruoja- falšyvas toks, o ale originalūs įvaizdžiai, patapo rutina- rutininiu reiškiniu, visi su originaliais įvaizdžiais, pats reiškinys virsta jau banaliu.
Nebeliko tamsos, tik kartojosi vėjų daina,
Nežinojau, kaip prarastas laikas prabyla Gal buvai man vijokliu palinkęs prie kojų,
Netikėtas miražas dykynėj naktų,
Aš lyg tolimas aidas tave atkartoju
Ir dairausi pro virpantį rūką kur tu. "
gyvenimas šokėjas - o šokis, kiekvienas iš mūsų, tiek žmogus tiek paukštis, tiek buožgalvis kūdroje - tai šokis (šokėjas - GYVENIMAS)
o mes kiekvienas- to šokėjo šokamas šokis.
penki, labai gerai ir jautriai, giliai ir su nuotaika kuri įtraukia, jau vien nežiūrint į gilią prasmingą mintį, jos net užčiuopti nebūtina, kad pajaustum nuotaiką tą - įkrovą tą...
ačiū.
Švelni, subtiliai išjausta lyrika, pagautas rimas, bet vėl nesuvaldytas ritmas gadina puikias eiles. Įdomus tictaco pasiūlytas variantas, bet vis tik lengva kasdieną pereiti tiltus ir dar paprasčiau nepereiti sugriuvusius, tad keisčiau į "ir kur pereiti tiltus sugriautus turi". 4
pabandžiau kiek interpretuoti, aprengti žodžių skudurais :), na šiaip sau, nes eilėraštis toks truputį su neišbaigtumu, su baime liestis giliau (?)
Mes išeinam takais, kurių jau vakar neliko, Debesų sumaišty tie takai tarsi miglos balti, Pavėjuos balsas užkimo mišrūno skaliko, Išsišiepę nasrai kartais apgaulingai kalti.
Dilo dienos naktinėm žvaigždėm į mėlyną tylą, Nebeliko tamsos, tik kartojosi vėjų daina, Nežinojau, ar čia prarastas laikas prabyla Ar kankina nebūties išsiilgus praleista diena
Gal buvai man vijokliu palinkęs prie kojų, Netikėtas miražas dykynėj šalčiausių naktų, Aš lyg tolimas aidas vėl ir vėl tave atkartoju Ir dairausi pro virpantį nerimu rūką - kur tu.
Nebeliko sapnų, juos užmigdė naktis be šešėlio, O gal vėjas nunešęs užmiršo, paliko toli, Amžinoj toj šaly, kurioj paukštis užkimo čiulbėjęs, Ir kur pereiti tiltus sugriautus jau niekaip negali.