Pūkelis savo urvelyje gardžiai graužė sausainius su šokolado gabaliukais. Kokie jie skanūs, kokie tie padarai iš kitų dimensijų draugiški, kaip viskas gerai, rojus tiesiog! Ir visas urvelis jais užkištas, visiems metams užteks!
Pūkelis nusibraukė trupinius nuo ūsų ir pasiruošė eiti laukan, pavasariu pasidžiaugti. Tačiau vos bekeliant koją iš namų, urvelį uždengė kažkas didelis. Laimei, lengvas – Pūkelis daiktą pastūmė ir šis nukrito ant pievutės. Tai buvo laiškas, o raudono vaško antspaudas buvo papuoštas Maumo ekslibriu. Peliukas kruopščiai pragraužė kraštą ir ištraukė raštelį. „Ateik pasitarti“. Ateiti tai Pūkelis ateis, tačiau kur? Kada? Ir kiek sausainių pasiimti?
Vis dėl to nusprendė paimti penkis sausainius. Juos kruopščiai sumažino, suvyniojo į kvietimą, ir patraukė link Maumo trobelės.
Jos kieme tebegulėjo keistas surūdijęs kibiras ant ratų. Vienas ratas tebebuvo nukritęs, tačiau buvo matyt, kad Maumas bandęs jį pritaisyt atgal. Iš trobelės sklido juokas – Pūkelis net išsišiepė. Vakarėlis! Jį pakvietė į vakarėlį! Tai puiku, tai nuostabu, jis su visais sausainiais dalysis ir su visais kartu juoksis!
Liuoktelėjo laipteliais ant gonkelių, jau tuoj šoks prie durų... Bet atsitrenkė į didelį trolį ir žnektelėjo ant grindų. Atsikėlęs pamatė, kad trolio kojos – varinės.
„Stympankas“, pagalvojo Pūkelis.
„Žiurkė“, pagalvojo trolis.
Pūkelis atsistojo, nusibraukė dulkes nuo užpakalio, pakėlė ryšulį.
– Sveiki, jūs gal irgi pakviestas? Labai įdomu, kas ten vyksta, nes juokiasi tai jie ten labai garsiai, ar ne? Chi chi, – sukrizeno nervingai.
– Nie, – burbtelėjo trolis ir bedė pirštu į prie durų prikaltą afišą.
ORGANIZACINIS SUSIĖJIMAS
VISI LAUKIAMI
DURNIAUS MOKESTIS – 5 (PENKI) AUKSINIAI
Pūkelis žiūrėjo į afišą suglumęs.
– Aš su pakvietimu, – galiausiai cyptelėjo.
– Niesvarbū. Pienki euksiniai, – suurzgė trolis.
– Bet bet bet...
– PIENKI EUKSINIAI! – suriaumojo trolis.
Trobelės durys prasivėrė ir išlindo galva. Mažiukės troliukės, juodais surauktais antakiais.
– Nū, prieina viesuokių, darbą sunkiena, ir niet susimokiet už viesą vargą nienuori! Fū!
„Kuo jie čia skundžiasi? “ – pagalvojo Pūkelis.
„Kuo jies čie niesūpranta? “ – pagalvojo troliai.
– Bet šitą... Ten parašyta... durniaus mokestis? – pabandė paaiškinti bukiems troliams Pūkelis.
– Nū. Kad dūrnių nieprieitų, – burbtelėjo trolis varinėmis kojomis.
– Nū. Čia mūsų susiėjimas, niepatinka – daryk savo, – jam pritarė susiraukusioji mažė.
„Paimti euksinius iš dūrniaus“, – galvojo troliai.
„Jei mokėsiu, būsiu durnius“, – galvojo Pūkelis.
Peliukas pažiūrėjo į ryšulį savo letenėlėse. Apsisuko ant kulno ir patraukė prie upės. Atsisėdo po alksniu, išsivyniojo sausainius. Paėmė vieną, pasididino iki tikrojo dydžio, ir ėmė graužti.
Sausainis buvo skanus. Vanduo tekėjo gražiai. Tik viena mintis nedavė ramybės: „O tai kodėl man pakvietimą siuntė? “