Rašyk
Eilės (71933)
Fantastika (2158)
Esė (1687)
Proza (10307)
Vaikams (2454)
Slam (47)
English (1088)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pradedu kelionę. Šalia sėdi kažin koks arabas, bijau, kad nepradėtų melstis. Autobusas žiauriai šiuolaikiškas, prie sėdynių pritvirtinti kompiuteriai arba monitoriai, prigrūsti pramogų, kad keleiviai nenumirtų iš nuobodulio. Labai dažna šiuolaikinių mirčių priežastis. Vairuotojas dar įbruko mineralinio buteliuką, be reikalo pirkausi kitą mieste. Dabar turiu du. Pradedu žiūrėti kažkokį filmą, bet tuoj išjungiu, visi kiti normalūs miega.

Naktis, pirma valanda. Mėginu suprasti, kodėl vykstu pas nepažįstamą žmogų, kuris labai gali būti mane išpis. Aišku, dėl to negaliu būti šimtu procentų tikras, tik nežinau, ar turiu dėl to džiaugtis, ar liūdėti. Bandau sau įteigti, kad mano misija yra visai kita, turiu užmegzti tampresnį kontaktą tolesniam kūrybiniam bendradarbiavimui, o tuo pačiu ir pailsėti, nes pusmetis buvo išties sunkus. Galų gale, ir vizitas trumpas, vos keturios dienos per moksleivių atostogas, paskui vėl į mokyklą, kas gali nutikti per tokį trumpą laiką. Be to, dar nėra tikra, kad jis homoseksualus, gal tai tik mano nevykęs spėjimas, arba, irgi įmanoma, kad aš ne jo skonio. Labiausiai, žinoma, mane žeistų pastarasis variantas, jau geriau jis nebūtų homoseksualus, nei nesikėsintų į mane dėl kokių nors mano trūkumų. Sau pačiam aš atrodau pakankamai normalus ir netgi patrauklus, ir mokykloje pusbalsiu visi taip kalba, bet ką gali žinoti, kas dedasi tų pederastų (sic! tai nevartotinas daiktavardis) galvose, ko jiems reikia. Iš tikrųjų turėčiau norėti, kad jo galvoje nesidėtų jokios iliuzijos dėl manęs. Bet kažkodėl to nenoriu. Galvoju, kada pakito mano mąstysena, kodėl man tai rūpi daug labiau, nei galimas įdomus darbas?

Kita vertus, abejones dėl orientacijos turėtų sklaidyti kūryba, kuri man paliko neišdildomą įspūdį ir kuri lyg ir turėtų sietis su pačiu autoriumi, nes kaip kitaip taip įtaigiai galima parašyti apie dalykus, kurių neišmanai, o joje vyrauja homoseksualūs motyvai ir, ką čia glaistyti, labai dažnai atviras seksas. Negali tai gimti nesusieto kūrėjo smegenyse, todėl dažnai girdžiu atsiliepiant apie jį kaip apie nenormalų. Bet rašo, deja arba laimei, pritrenkiančiai gerai, nors ir nėra išleidęs knygos, kas mano galva visiškas nonsensas ir kelia dar didesnį susidomėjimą autoriumi ir kurį, nonsensą arba nesusipratimą, aš tikiuosi  ištaisyti. Toks yra tikrasis mano vizito tikslas, bet kažkodėl į mintis įkyriai braunasi pašalinė fikcija. Kažkodėl planas įtikinti autorių patikėti man agento teises atrodo tik priedanga kažkokiam kitam slaptam tikslui ir aš su pasibaisėjimu klausiu savęs - negi norėtum būti išpistas (su siaubu apsidairau, ar nieks negirdi)?

Niekada anksčiau nesu pastebėjęs savyje homoseksualių polinkių, net tada, kai buvau vaikas ir lytinė orientacija dar tik formavosi ir galėjo, esant kitoms aplinkybėms, tapti kiek pakitusi, nedomino nešvankūs juokeliai, man jie buvo bjaurūs, o juokais arba turint tikslą įžeisti pavadintas pyderu, vos nešokdavau muštis. Kodėl šio autoriaus tekstai nekėlė priešiškumo, atvirkščiai traukė susipažinti su kitu pasauliu ir kitokiais žmonėmis, kodėl įsitraukiau vietoj to, kad iškart atmesčiau? Dabar, spėju, jie ir buvo šio kūrėjo jėga. Todėl ir vykstu pas jį. Su baime. Nerimu. Smalsumu. Jausdamas magneto arba žemės trauką, kurios negaliu įveikti. Tikriausiai ir nenoriu. Atsiduodu šiuo metu autobuso valiai, labai šiuolaikinio autobuso galiai ir gebėjimams.
Jis gyvena Varšuvoje ir dirba kažkokiam fabrike. Nepatikslino nei kokiam, nei ką dirba. Man tai kelia papildomą nuostabą, žmogus, rašantis genialius tekstus, užsidirba duoną, eidamas kiekvieną dieną į gamyklą. Kažkoks proletarizmas. Pagalvoju apie jo rankas, turėtų būti sudiržusios ir labai senos. Jis gerokai vyresnis, kiek sugebėjau išsiaiškinti, aš prieš jį tesu vaikas, visai neseniai baigęs studijas ir pradėjęs mokytojauti sostinės gimnazijoje. Literatūros ir lietuvių kalbos mokytojas. Man tai skamba išdidžiai. Visada labai pompastiškai pristatau savo profesiją ir iš tiesų labai ja didžiuojuosi. Ir štai toks besididžiuojantis jaunasis inteligentas vyksta į Varšuvos fabrikų rajoną pas eilinį darbininką sudiržusiomis rankomis. Situacija absoliučiai nenormali, bet autobusas, labai šiuolaikinis autobusas nesiima gilintis į absurdiškus dalykus, skrodžia Lenkiją kaip gerai išgalastas peilis.

Varšuvoje šalta, nors balandžio vidurys. Šešta ryto. Atsisveikinu su vairuotoju ir nežinau, ką daryti toliau. Autorius turėjo pasitikti, taip buvome sutarę. Keileiviai palengva skirstosi, atgavę iš labai šiuolaikiško autobuso vidurių savo lagaminus. Aš tik su kuprine, kurioje apatiniai, kojinės, dantų reikmenys ir, aišku, visokie losjonai, kvepalai, nes mano literatūrinio agento pagrindinės savybės - geras kvapas ir švarūs apatiniai. Jaučiuosi sumautai, gal net kekšiškai, bet viliuosi, kad tai laikina, praeis. Į stovinčią paryčiais stoties rajono vyriškos lyties kekšę niekas nekreipia dėmesio, visi kažkur skuba, suprantama, darbo diena. Darbo dienos pradžia. Kažkoks valkata prieina, kažko paprašo, ryžtingai papurtau galvą ir tada pastebiu jį, skubantį manęs link. Iškart suprantu, kad tai mano pastarųjų savaičių minčių objektas, nors nuotraukos vaizdo ir neatitinka, dar senesnis, plaukai visai žili ir daug retesni, nei nuotraukoje, kurią siuntė. Nesuprantu žmonių, kurie sąmoningai klaidina ir apsimetinėja kuo nesą. Tai sukelia nepasitenkinimą ir momentaliai apsisprendžiu priešintis, jei būsiu prievartaujamas. Tokių senių tikrai nereikia. Ką jis galvojo apipisti?

Jis jau tiesia ranką ir atsiprašo, spausdamas mano dešinę: seniai nesifotografuoju, kažką radau kompiuteryje darytą prieš daug metų, todėl suprantu tavo būseną išvydus klastotę. Tikrai neturėjau blogų kėslų.

Atviras prisipažinimas mane nustebina ir švelninu savo nusistatymą, be to, rankos paspaudimas toks tvirtas, kitoks nei laukiau: minkšto, beveik moteriško atsainaus homoseksualaus prisipažinimo, kad jėga man nepatinka, kokie kartais pasitaiko mergaitiškų savybių turintiems vaikinams.

Ir dėl išvaizdos imu keisti savo vertinimą, žiauriai vyriškas, nieko nereikalingo - žiedų, auskarų, pakabukų. Ir rankos toli gražu nesudiržusios, gražios prižiūrėtos, bet nenudailintos manikiūrais, vyriškai apžėlusios negausia augmenija. Pajutau, kaip imu įsimylėti, kvailiau dar niekada nesijaučiau. Jis vedasi link automobilio ir nenustoja kalbėti, iš to suprantu, kad jis irgi jaudinasi. Aš atsakinėju linksėdamas galva. Nugara tiesi, kaip jaunuolio, nejučia ir aš pakeliu pečius, bet iki jo man kaip iki Kazachstano. Bent tiek gerai, kad esu aukštesnis. Dešimt cm pranašumas plius jaunystė, būtų paskutinis kvailys, jei nepasinaudotų proga, kai auka pati įlenda į spąstus. Apie knygą visai negalvoju, nors jis, kiek pajėgiu išgirsti, kalba daugiausiai apie ją, įterpdamas kartais kažkokias pastabas apie tai, ką aš galiu veikti, kol jis bus darbe.

Galų gale mes atvažiuojame iki jo namų, visai ne fabrikų rajonas, greičiau miegamieji kvartalai, liftu pasikeliame į septintą aukštą, stovime per arti vienas kito, tai greičiausiai mano klaida, aš neatsiremiu į sienelę gal tikėdamasis bučinių, deja, jų nėra ir, ko gero, aš pats būčiau juos pradėjęs, jei jis gyventų dvyliktajame aukšte, o kol kas spėju įsiminti jo švariai ryte skustą smakrą ir užuosti neįkyrų lengvą aromatą. Stilingas senis. Lifte jis irgi sulaiko monologą, bet žiūrėti man į veidą jam neišeina, tai būtų per daug akivaizdu, čia atrandu savo pranašumą, drąsiai žvelgiu žemyn į jo akis ir nutariu, kad joms pasiekiamas tik mano antrą dieną neskustas kaklas, galvoju jis turėtų jį jaudinti, nes mano oda dar vaikiškai jauna, lygi ir išsiilgusi senų krienų bučinių. Bet kaip sakiau, mano kūrėjas per brūkšnelį fabrikantas stebina savo ištverme. Galvoju, nieko kažkaip sulauksiu vakaro, vakare visos aistros paaštrėja, tamsa suteikia drąsos ir galiausiai net stipriausios užkardos neatlaiko, o aš per dieną dar kaip reikiant pasiruošiu ir save, ir jo jaukų lizdelį. Tikiuosi bus jaukus.

Ir tikrai. Tai didelė svetainė sujungta su virtuve ir nedidelis miegamasis, kurį jis mielai užleidžia man viešnagės laikui, o jis ir šiaip yra pripratęs miegoti svetainėje per brūkšnelį virtuvėje, tad aš jam bet kokiu atveju sunkumų nesudarau, jam netgi yra malonu laiks nuo laiko kažkam suteikti laikiną prieglobstį, jauskis kaip namie, čia atsarginiai raktai nuo buto, gaila neturiu dviračio, bet šalia yra transporto stotelės, tad visa kita tikrai pats susirasiu. Aš pritariamai linkteliu ir išlydžiu jį iki durų. Jokių atsisveikinimo bučinių, be to, mus supratingai nužvelgia pagyvenusi kaimynė, su kuria mano boyfrendas pasisveikina lenkiškai, o aš galiu tik spėlioti apie visus, kurie randa čia laikiną prieglobstį.

Pirmiausia pasidarau kavos ir su puodeliu rankose dar kartą ramiai apeinu butą. Jokių nuotraukų ant sienų arba lentynų. Kažkokie abstraktūs dalykai rėmeliuose, nepavadinsi to paveikslais, viename laikraščio iškarpa, beje, apiplyšusi, iškarpoje nuo orų prognozės iki teatro repertuaro, kitame rėmelyje įkomponuota gal nosinė, gal servetėlė, žodžiu, jokios informacijos apie gyventoją. Šiaip tvarkinga, švaru, nesimato besimėtančių daiktų, žurnalų, laikraščių. Užmetu akį į spintą, tvarkingai sukabinti rūbai, stalčiuose kelios kojinės ir dveji trusikai. Labai paprasti, nieko egzotiško. Apieškau kitur, galiausiai visur, jokių antrankių, dirželių, odinių kelnaičių, nieko, siaubingai nusiviliu. Nebus teatrinio pasirodymo, prožektorių, filmavimo kamerų, manęs laukia labai buitiškas banalus nekaltybės praradimas.

Gal rasiu bent žvakių ir taurių romantiškam pasisėdėjimui prieš gulant miegoti? Deja. Nesuprantu, kuo jis užima tuos berniukus, kuriuos čia atsiveda? Dabar aš jau neabejoju, kad jis juos čia vedasi, iškrypėlis.

Nusimaudau ir kažkodėl nusismaukau, pernelyg esu susijaudinęs. Tai mane nuramina ir aš įsitaisau miegamąjame miegoti, nes beveik visą naktį neužmigau tame labai šiuolaikiniame autobuse. Prabundu gerokai po pietų ir suprantu, kad greitai grįš fabriko nuosavybė. Geriau manęs nerastų. Apsirengiu ir išmaunu į Varšuvą.

Nusigaunu ligi centrinės stoties, o iš ten žinau, kaip patekti į senamiestį, esu buvęs. Bet prieš tai pakeliui pavalgau vienoje užkandinėje, esančioje firminių drabužių parduotuvių sudėtyje. Mėginu susidaryti kalbėjimo apie būsimą knygą planą, bet suprantu, kad verčiau viską palikti savieigai, viskas paaiškės vietoje. Problemų, tikiuosi, neturėtų būti, jis sutiks perleisti man šešiasdešimt procentų honoraro ir tiek pat nuo parduotų knygų, ir tai yra sąžininga, nes kiti agentai tikrai užsiprašytų gal net devyniasdešimties, darbas, kaip bežiūrėsi, laukia sunkus ir ilgas, taip pat, galvoju, tokio tipo prodiuserių knygų leidime Lietuvoje išvis yra vienetai arba gal net galiu būti pirmasis, todėl viską susumavus, mano klientas turėtų tik džiaugtis, kad užsiimu jo kūrybos viešinimu. Ir svarbiausias dalykas, kurio jis dar nežino, yra tas, kad mėginsiu pramušti jį ne Lietuvoje, nes ji pernelyg homofobiška ir tokios rūšies literatūra čia nesusilauks deramo dėmesio, proveržio tikiuosi Anglijoje, kurioje ne taip seniai turėjau erazmą  ir susipažinau su literatūrinių žurnalų darbuotojais bei pats publikavau kelis eilėraščius. Tuo pat metu prašysiu savo bendrakursės, kuri gyvena Paryžiuje ir yra puiki vertėja, įsukti mano proteže vietinėje rinkoje. Jeigu viskas pavyks, susižersiu nemažą sumelę, bet ir išleisiu gana daug: kelionės, vertimai ir taip toliau. Iš esmės esu savim patenkintas ir grožiuosi senamiesčiu bei stebiu aplinką.

Vienu metu sugalvoju panaršyti informaciją apie lankytinas vietas, kažkodėl telefonas man išmeta į pirmą planą gėjų klubus (kuo jis mane laiko?), baikščiai apsižvalgau, lyg visa Varšuva staiga irgi mane kažkuo įtartų, o tada dėl visa ko įsidėmiu vieną adresą (maža kada ko gali prireikti) ir tuoj pat uždarau aparatą. Sumetu, kad jau metas grįžti ir pasuku link metro.

Jis jau grįžęs ir gaminasi vakarienę. Aš atsisakau ir priimu tik kavą, jokio vyno ar kažko kito nepasiūlo, tad nusprendžiu, kad gyvena blaiviai. Galų gale man tai ir nerūpi, nors taurę mielai išmesčiau, pasigailiu, kad valgiau kažkokioj užkandinėj, o ne kavinėje, kur tikrai būčiau užsisakęs kažko prie pietų. Tikėjausi sutaupyti, bet lieku ant ledo. Tai paskatina mane padidinti savo procentinę dalį iki šešiasdešimt penkių, žinosi, niekše, kaip priiminėti svečius. Gan greitai išdėstau savo pasiūlymą, net kavos dar liko ant dugno, pradedu nuo Anglijos ir Prancūzijos, nepastebiu tuo tarpu jo veide jokio entuziasmo, klauso ramiai, pabaigiu padidėjusiais procentais, jis, aišku nieko nežino apie padidėjimą, todėl ir nuostabos veide nėra, apskritai, jis pirmą kartą girdi skaičius, anksčiau jų neminėjau, laukiu kokios nors reakcijos, nesulaukęs paklausiu, ar tinka sąlygos, jis net nepasvarstęs tuoj pat linkteli ir tuo mūsų dalykinė vakaro dalis baigiasi. Jaučiuosi šiek tiek nuviltas, tikėjausi aršių derybų, gal net grasinimų išmesti mane pro duris, o viskas baigiasi taikiai ir jis sutinka pasirašyti preliminarią sutartį, kurią surašysiu rytoj jo kompiuteriu, kai jis bus darbe. Paskui, mano paprašytas, jis pasakoja apie savo darbą, nieko įdomaus, nedidelis kojinių fabrikėlis, kuriame jis prižiūri stakles. Ir dėl to apsimokėjo trenktis į lenkyną? Paklausiu, žinoma, kažkaip švelniau, bet esmė lieka ta pati, jis atsako, kad permainos visada jį stimuliuoja. Nenoriu detalizuoti, kam stimuliuoja, pereiname prie to, kas įdomaus vyksta Varšuvoje, kur turėčiau apsilankyti, gal net kartu dviese, niekaip nesumetu paklausti apie gatvę, kurios pavadinimą įsiminiau, tikėdamasis kokios nors jo reakcijos, bet vietoje to turiu klausytis gerai žinomų nesąmonių apie Koperniko muziejų ir karalių rūmus. Neišsiduoda, niekšas. Beje, vykti kur nors kartu taip pat atsisako tuo pretekstu, kad nenori varžyti mano laisvės, ir kažkaip sąmoksliškai mirkteli. Lieku nustebęs, tada jis paaiškina, kad galbūt norėsiu apsilankyti viešnamiuose. Bet juk galime nueiti ir kartu, pasiūlau, bet jis tik neigiamai sumosuoja rankomis, aš tam per senas. O gal perdaug gėjus, turėčiau paklausti, bet išbraukiu šį klausimą kaip nereikalingą, viskas paaiškės gal jau šią naktį, kai jis įsliuogs tamsoje į mano lovą.

Ilgiau laukti jau nebenoriu, ketinu viską paskubinti, todėl sakau, kad esu pavargęs ir norėčiau gultis. Jis pritaria man ir palydi ligi miegamojo, gerai išsimiegok, aš prisikelsiu anksti, bet pasistengsiu išeiti tyliai. Nieko neatsakau, nes laukiu kažkokio prisilietimo, vietoj to matau prieš save uždarytas duris ir nelieka nieko kito kaip kristi į lovą. Nusirengiu nuogai tam, kad pašalinčiau bet kokias užtvaras, ir laukiu.

Galiausiai užmiegu. Miegu blogai, visą laiką vaidenasi, kad tai jau vyksta, bet kaskart prabudęs įsitikinu, kad esu vis dar toks pats nekaltas ir vėl smingu į savo siurrealistinius košmarus. Tik paryčiais kietai užmiegu ir prabundu vidurdienį. Esu pelėda, todėl per pirmas pamokas mokiniams duodu rašyti rašinėlius, o pats tuo metu sapnuoju atviromis akimis. Tik nuo ketvirtos pamokos aš tampu tikru mokytoju.

Suvokimas, kad šitam senam pederastui aš nesužadinau troškimo bent pamėginti suartėti, mane žeidžia, aišku kaip mėnesieną, kad jis suvokė, kaip aš to laukiu, juk dėl preliminarios sutarties nesėdėčiau čia keturias dienas, būtume galėję viską aptarti netgi prie autobuso, kuris mane atvežė, ir galėčiau tuo pačiu labai šiuolaikiniu grįžti iš kur atkeliavęs, bet jau jei sutikau pagyventi jo bute, tai savaime suprantama, kad stačia galva raunuosi į jo homoseksualų uždarą pasaulį patirti naujų įspūdžių. Šitą tai jis turėjo suprasti, neabejoju, kad ir suprato, tiesiog nutarė pakankinti mane, kad perdegčiau savo aistroje ir tada tapčiau lengviau prieinamu, gal net pats pasiprašyčiau išdulkinamas, pats įsliuogčiau į jo lovą arba parašyčiau raštišką kvietimą ant kvepiančio atviruko atvykti į jo paties miegamąjį vienuoliktą vakaro aptarti sutarties sąlygų, aprangos kodas klevo lapas.

Paskubomis surašau sutartį, išprintinu ir pasirašau ant abiejų egzempliorių, paskui dar patyrinėju jo lankymosi internete istoriją, nieko įdomaus nerandu, aišku, kad slepiasi, o tada išeinu į miestą. Oras puikus, atsigeriu kavos ir suvalgau kroasaną, - tai pelėdos pusryčiai trečią valandą dienos, - ilgai sėdžiu kažkokiame parke ir knebinėju telefone prieš mėnesį pradėtą poemą, mintys skaidrios, įkvėtos vietos permaina, tad nepajuntu kaip bėga laikas. Susirandu pietums kavinę vėlgi firminių parduotuvių pašonėje, išgeriu taurę vyno prie žuvies, nusprendžiu vėliau dar kur nors pasilepinti brendžio taurele, bet prieš tai užsuku į vieną tviskantį nuolaidomis batų centrą. Randu man patinkančią batų porą, senus išmetu čia pat į šiukšliadėžę ir einu gerti ta proga brendžio, taip sakant, laistyti batus. Pats savimi esu patenkintas, regiu savo atvaizdą kiekvienoje vitrinoje, ir tada staiga man topteli adresas, kurį užfiksavau vakar. Kodėl gi ten neišgėrus taurelės? Padedamas navigacijos nupėdinu ligi vietos, apsidairau, jau temsta, pusė aštuonių. Apsimetu, kad esu ryžtingas, bet iš tiesų, kojos linksta. Nežinau, kaip elgtis viduj, todėl pasuku prie baro. Barmenas išklauso užsakymą ir pasiūlo sėstis prie staliuko. Pasirodo padariau klaidą, nes aptarnauja padavėjas. Jis greit atneša kavą ir brendį, malonus jaunuolis, bandau atsiprašyti  pszepraszam,   jis atsainiai papurto galvą, suprask nieko tokio, ir greitakalbe sušneka viską tą patį tik lenkiškai.

Apsidairau kiek galima nepastebimiau, bet iškart pastebiu, kad visi tą pastebi, tada žiauriai susigėstu ir pasineriu į kavą, daugiau žvalgytis aplinkui nekyla noras. Bet spėjau užfiksuoti, kad lankytojų nedaug, gal kokia dešimtis, matyt dar ankstyvas metas ir aš kaip koks nekantriausias ir labiausiai užsigeidęs atvykau kone su pirmais gaidžiais. Ta prasme anksti. Šmėkšteli mintis - kaip galima greičiau išgerti ir dingti. Skamba neįkyri šokių muzika, bet, aišku, niekas nešoka. Iš pastebėtų veidų suprantu, kad esu kone jauniausias, gal nebent kitam krašte sėdi mano amžiaus jaunuolis su vyresniu, gerokai vyresniu vyru. Pagalvoju, gaila, kad jis ne vienas, bet tuoj pat atmetu šią mintį, nes jeigu noriu kažko išmokti, tai geriau tam reikalui tiktų patyręs, gal net jo stalo kaimynas.

Bet prieina vis dėlto ir prisėda ne priešais, o šalia manęs ne kaimynas, bet tas jaunuolis. Įsižiūriu ir nustatau iš matymo, kad jis gali būti kiek jaunesnis, apie dešimt kg lieknesnis už mane, malonių veido bruožų. Beveik nesivaržydamas jis paima mano taurelę ir priglaudžia sau prie lūpų, o padavėjui šūkteli: jeszce jedno dla pana!   Ir nusišypso man. Suprantu, kad esu reketuojamas, bet šypsena mane sukausto. Atsakau savu šypsniu, negaliu pats spręsti, kiek jis yra nokautuojantis. Vaikinas palinksta visai arti ir po žodžių ja jestem Jan  ima mane bučiuoti. Aš atsitraukiu, sakau aš Jonas  ir tada abu ilgai kvatojame iš abipusio melo. Po to vėl pasibučiuojame, tai bent jau nešlykštu, tik žiauriai gėda, atrodo lyg būčiau teatro scenoje per premjerą, kai salė lūžta, laisvų vietų nėra.

Po kurio laiko jis grįžta prie savo staliuko, kažką aptaria su seniu ir vėl klesteli šalia manęs. Apmokėk sąskaitą, sako jis, ir eisim pas mane. Viskas nuspręsta, jokių derybų, derinimų, įkalbinėjimų, mano nuomonė čia nieko nereiškia, sprendžia jis, aš truputį dėl to nustebęs, jis nekreipia į tai dėmesio, ištuština vienu mauku ir mano taurelę, aš gi mėgstu brendį laižyti lašas po lašo, gurkšnoju jį kokią valandą, padavėjas jau laukia mano banknotų, deja, zlotų neturiu, bet bus gerai ir eurai, nespėju susigaudyti valiutų kurse, padavėjas jau dėkoja, o Janas stumia mane laukan. Vėl bučinys ir mes gatvėje.

Visą kelią laiko mano ranką savo delne, kartais apsikabina ir pabučiuoja. Jau sutemę, bet gatvėje ganėtinai šviesu nuo vitrinų, žibintų ir reklamų. Praevių taip pat kaip dieną, bet katalikiškoji katalikiškos Lenkijos sostinė demonstruoja mums begalinę toleranciją, tai yra, niekas mūsų neapdaužo mediniais kryžiais, net neiškolioja. Didelė pažanga.

Pakeliui spėjame kai ką vienas apie kitą išsaiškinti, jis sužino, kad aš nekaltas, ta prasme, net nežinau, ar esu homoseksualus, greičiausiai ne, jis nuramina mane, sako tuoj viskas paaiškės, aš sužinau, kad jam dvidešimt treji, vadinasi, išties jaunesnis, be to, patikina, kad vienalyčiai santykiai turi savo žavesį, žodžiu, būk ramus, tau patiks, aš tuo pasirūpinsiu.

Tik aš kažkodėl jau pradedu tuo abejoti ir imu dėlioti mintyse sakinį apie tai, kad man dar reikia pamąstyti, nemėgstu veikti spontaniškai, gal geriau būtų atidėti rytdienai, nes ryt dar neišvykstu, tikrai, geriausia būtų tai sutvarkyti rytoj, jau žiojuosi tai ištarti, bet jis aplenkia mane - atėjome. Ir stumteli už rankos į namo duris. Smerkiu save, kad esu bevalis, pasiduodu kito žmogaus diktatui, tačiau lifte jis vėl priglunda prie mano lūpų, jis šiek tiek žemesnis, bet jaučiu, koks susijaudinęs, ir tai pakelia mano savivertę, ketvirtame aukšte išlipame, bute jis plėšia nuo manęs rūbus, aš tik stengiuosi išsaugoti sveikus naujus batus, nuspiriu juos nuo savęs pakeliui, - koridorius, toliau miegamasis arba greičiau gyvenamasis kambarys, nes butas, suprantu, vieno kambario, - ir galiausiai pastumtas atkrentu aukštielninkas ant lovos. Aš jau beveik nurengtas, kiek dar liko daiktų, Janas skubiai juos pašalina, įsisiurbęs į mano lūpas, žiauriai svaigina, galvoju, ar tai brendžio poveikis, bet gi jo praktiškai negavau, vaikinas rekvizavo visą alkoholį, vadinasi, svaigina nauji pojūčiai, jis ant manęs, kietai prispaudęs mano genitalijas savomis, pašėlusiai daužosi širdis, atsakau į jo bučinį savo nerimstančiu liežuviu, mūsų gleivinės su visu turiniu persipynusios neatskiriamai, galiausiai jos atsijungia viena nuo kitos, jis slenka mano kūnu vis žemiau, pakeliui nulaižydamas kiekvieną kūno centimetrą, ilgiau apsistoja tik prie spenelių ir bambos, paskui dar žemiau, į patį dugną.

Tada staiga viskas išnyksta, visokie varžtai, tabu, dorovė, lieka tik jis ir mano geniukas (jis stovi lyg giedant himną) jo burnoje. Jis neskuba, apveda liežuviu, padaužo juo sau į burną, tada visą praryja, aš skęstu, man trūksta oro, choras gieda aleliuja, tai galėtų tęstis ir tęstis, bet jis neleidžia man baigti, staiga užšoka ant krūtinės (juk sakiau, jis labai staigus, aš tiesiog su juo nespėju) ir pliaukšteli juo, tuo savo stačioku  man per lūpas, paskui supažindina jį su mano akimis, gerai, kad jų neišduria, tada nosimi ir pabaigoje įmerkia į burnos gleivinę, ten seilės, dantys, liežuvis ir visa kita, žodžiu, tamsus tunelis. Jaučiasi tame tunelyje kaip namie, atrodo lyg viską matytų, užeina į visas kertes, paskui staigiai sminga žemyn beveik ligi skrandžio, - ką jis ten nori ištirti, - bijau uždusti, nosis taip pat užspausta, bet numirti nespėju, jis atsitraukė, tačiau dabar paima mano galvą viena ranka ir ima ją stumdyti pirmyn atgal, iš šalies turi atrodyti tartum linkčioju pritardamas kažkam, taip, pone, man aišku. To negana, dar įsitveria į plaukus. Taip, pone, žinoma, tak, pan, rozumie. Savivertė smarkiai susvyruoja, jaučiuosi šiukšlė. Galvoju kaip atstatyti buvusią padėtį, kai buvau geidžiamas ir man buvo dalinami pažadai, kad šis reikalas patiks. Tuo tarpu viskas vyksta pernelyg greitai, dabar jis jau strykteli nuo manęs, lengvu judesiu apverčia mane (niekaip nesuprantu kaip jam tai pavyksta, juk aš sunkesnis, negi pats pasiduodu ir mano  kūnas nesąmoningai paklūsta jo judesių krypčiai?), tada gan bravūriškai pliaukšteli delnu per sėdynę, dar kartą per kitą pusę, jaučiu, kad šie pliaukštelėjimai galutinai paraližiuoja mano valią, jei iki tol dar galėjau kažkuriuo momentu viską baigti, gal net smogti jam blogiausiu atveju, tai dabar visiškai parsiduodu, atsisakau savojo aš ir paklūstu šeimininkui. Būtent šią akimirką suprantu, kad esu kito žmogaus nuosavybė, jis varto mane, apžiūrinėja, pliaukši per strėnas, įsivaizduoju taip besielgiantį fermerį su savo kumele, kaip kitaip galima tai pavadinti. Dabar jis neskuba, dirba lėtai, yra užtikrintas savo pergale, elgiasi su manimi kaip užkariautojas: sėdi man ant šlaunų ir kiša vieną po kito pirštą į olą, kažko ieško, tampo įėjimą, stengiasi atverti plačiau duris, aš nesipriešinu, tik kartkartėmis suinkščiu lyg ištikimas šuo. Jis vėl pliaukšteli, tada, matau pasukęs galvą, užmauna ant stačioko  prezervatyvą ir apipurškia jį alyva, alyvuotais pirštais perbraukia per įėjimą. Keliais praskečia mano kojas, užpakalis klusniai pakyla (kaip aš savęs dėl to nekenčiu!), bet jis dar vienu pliaukštelėjimu grąžina jį į vietą (esu visiškai nusavintas!), o tada iš lėto (juk sakau, dabar jis toks užtikrintas, kaip medžiotojas sumedžiojęs mešką) veda stačioką  prie stalo, tai yra, į valgomąjį. Jaučiu jo sėlinimą į mane, beprotiškas skausmas, mėginu rėkti, bet Janas apdairiai prispaudęs mano galvą į pagalvę, galiu nebent su ja pasikalbėti, stačiokas tuo tarpu pasiekia finišo liniją, nes Janas visu kūnu prisispaudžia prie manęs, tik kiaušiniai lieka už durų, ir palengva ima judinti klubus aukštyn žemyn, skausmas sumažėja, nors dar jaučiamas, bet dabar jis sumišęs su palaimingu atsidavimu užkariautojui, galiu netrukdomai dejuoti, galva vėl laisva, pavojus praėjo ir mano valdovas paleido, aš persuku ją atgal ir jis įsisiurbia į lūpas, aukščiausia meilės stadija, tempas greitėja, nenoriu, kad tai baigtųsi, noriu, kad tęstųsi dar ilgai, bet suprantu iš gilaus iškvėpimo, kad jis parjojo. Sustingsta ant manęs, po to pabučiuoja sprandą ir neskubėdamas ištraukia, prilaiko ranka prezervatyvą, kuris nuo skysčių kiekio pasirengęs nukristi. Numauna jį nuo stačioko ir pliaukšteli juo kelis kartus per pusrutulį, nulaša paskutiniai lašai su lenkiškais genais man ant sėdynės. Tada vėl apverčia mane, tai vėl jam lengvai pavyksta, tikriausiai ne be mano pagalbos, prisilenkia prie geniuko, kuris vos bepastovi, pabando atgaivinti jį burna, toks dirbtinis kvėpavimas, bet geniukas vis tiek vangiai reaguoja į pastangas, gal jam trūksta iškilmingos muzikos, tad Janas tik  pabučiuoja geniuko lūpas ir neskubėdamas eina į vonios kambarį su pūsle rankoje. Mano antrasis aš  nukrenta ant šono ant mano šlaunies. Įvertinu, kad mano šlaunys gerokai storesnės ir todėl dailesnės nei lenko, jam reiktų vartoti daugiau kalorijų. Kaip paaukotas Viešpačiui avinas patenkintas guliu lovoje ir laukiu sugrįžtant savo valdovo.

Valdovas pasirodo gan greitai, rankšluoščiu valydamasis genitalijas, aš žiūriu, pakerėtas jo grožio, bet jis nustebęs, kad dar vis guliu, liepia man skubiai nešdintis. Aš turiu išeiti, nes jis irgi dar kažkur eis, aš eiti kartu negaliu, jo laukia pasimatymas, todėl privalau skubiai rengtis. Dar kažką mala lenkiškai, stumia mane iš lovos, mėto paeiliui drabužius, nors maikutę atmeta po to, kai jau užsidėjau marškinius, tiek to, deduosi ją ant marškinių, gerai, kad nesumaišo  viršutinių ir apatinių kelnių eiliškumo. Vieno bato taip ir nespėju užsimauti, laikau jį rankoje, kai mes stovime prie įėjimo durų, gręžiuosi į jį, gaunu bučinį ir esu išstumiamas į laiptinę. Durys užsidaro. Stoviu su batu rankoje ir negaliu patikėti, kad mano nekaltybė dingo per keliasdešimt minučių ir dabar esu jau nebereikalingas. Tikėjausi praleisti kartu bent naktį, bet lenkų puolėjas levandovskis įmušė savo įvartį ir dabar yra ne žaidime, ant atsarginių suoliuko. Darbas padarytas, taškai įskaityti, prašome - kitas.

O mano jausmai, mano būsena, savijauta? Argi Lenkijai tai rūpi, mes visada buvome jiems mužikai. Lenkiška šlėkta įsirašo mane į patvarkytų nekaltų bernelių sąrašą (kuriuo numeriu? nieks neatsako) ir išmeta kaip panaudotą prezervatyvą į gatvę. Bet jei staiga atsivertų durys ir jis pašauktų mane išplauti grindis arba išvirti sriubą, nedvejodamas sugrįžčiau ir daryčiau viską, kas būtų liepiama. Keikiu save, kad taip paskubomis ir lengvai, taip buitiškai esu nukenksmintas, be pasipriešinimo, be ilgų įkalbinėjimų, be kažkokių kaip įsivaizduoju priklausančių ritualų, tipo, tu man patinki ir panašiai, noriu tave vesti (na ką jau čia, užtektų ir noriu draugauti), be apsikeitimo žiedais ar bent jau telefonais - tiesiog jis paėmė mane ir daugiau aš jam nereikalingas. Buvau normalus ir tik per pusvalandį tapau gėjus. Iš tikrųjų, pyderas, bet tai, mokiniai, nevartotinas daiktavardis, jau sakiau.

Visiškas šūdas. Negaliu taip kalbėti, visgi esu lietuvių kalbos mokytojas, bet einu su vienu batu rankoje Varšuvos gatvėmis ir nekenčiu šio miesto, žmonių, gyvenančių jame, pačios Lenkijos nekenčiu. Ši šalis per mano asmenį dar kartą pažemino savo kaimynę visą Lietuvą. Turėčiau teigti savo mokiniams, vaikai, niekada nevažiuokit į Lenkiją, tai baisi šalis. Kodėl, mokytojau? Mane ten iš...

Kai pagalvoju apie tai, staiga vėl grįžta jaukūs prisiminimai kaip viskas vyko, detaliai, kadras po kadro, tas jaudulys ir nežinomybė, kas toliau, tas kerintis skausmas, niekada nemaniau, kad gali būti toks saldus. Prisėdu parke, sėdmenis šiek tiek dar skaudena, pasididžiuodamas galėčiau atsakyti, jei kas klaustų, kodėl skauda, ai išpiso (atleiskit, nevartotinas). Aunuosi batą ir, prisiminęs vaikus, galvoju, koks aš po viso šito būsiu jiems autoritetas - lenko išdulkintas lietuvių kalbos mokytojas.

Visai naktį parsirandu pas rašytoją. Jis sunerimęs, kas nutiko? Turbūt išsekęs arba sujaudintas jo rūpestingumo krentu jam ant krūtinės ir pravirkstu. Jis glosto mano skruostą, rankos visai nesudiržusios, švelnios, apkabina per pečius ir kužda, kur buvai? Pasisakau, tada jis sakosi, kad supranta mane, veda į miegamąjį, nori išeiti atnešti kavos, aš neleidžiu, prisitraukiu prie savęs ir atseginėju jo marškinius. Mes gulim šalia, bučiuojame vienas kitą, jo kūnas senas kaip biblija, bet jis be galo švelnus. Nepastebiu arba tiksliau pats prisiprašau, kad jis į mane įeitų, to įėjimo beveik nepastebiu, tik pajuntu jį giliai savyje. Jis lėtas, sutvertas būti sraige, aš pats atsisėdu ant jo ir pagyvinu veiksmą. Pajuntu jo syvų išsiliejimą į mane, jaučiuosi apvaisintas, galvoju, ką pagimdysiu jam po devynių mėnesių. Tada pajuntu savo geniuką jo burnoje, jis vėl išsitempęs kaip per Lietuva brangi. Dėkingas išleidžiu jam savo sultis į burną ir ilgai laikau savo klientą (aš gi jo agentas) uždarytą, kad jis pilnai įsisavintų mano dovanas, paskui nusiverčiu nuo jo ant šono ir guliu patenkinta savimi išraiška veide, gerai, kad naktis, niekas jos nemato. Bet rašytojas ją atspėja ir lengvai bučiuoja lūpas, o aš galvoju, štai antrą kartą per dieną esu išdulkintas, ai, velniop literatūrinę kalbą, išpistas. Ir taip gera, savivertė vėl išaugusi, ir tariu tvirtai apsisprendęs: ryt išvažiuoju.

Bet kodėl, dar gali likti, juk žadėjai keturias dienas viešėti?

Nenoriu gadinti dabartinio įspūdžio, nepyk.

Ryte atsisveikiname prie kavos puodelio, abu nesudėję visą naktį akių, įsimylėję, laimingi.

Vėl  įlipu į labai išmanųjį autobusą, jis moja man, o aš ir vėl pradedu kelionę.
2019-04-22 18:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-23 15:52
Žillis_
vis kelionės karuselėje iki galo su smulkmenom(o to nereikėjo rašyti, gal tik sau - svarbu)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-22 21:38
varna
dėkui už drąsą ir pažintinę kelionę, esate laisvas kurti per savo patirtį ir tai pagirtina; nuo savęs atsiriboti labai sunku ir klausimas ar reikia, linkiu, kad visi potyriai išaugtų ir į kažką totaliai vertinga kaip kūrėjui, dalinantis su visais apie viską, nes jūsų rankos neabejotinai gali nuveikti daugiau su klaviatūra, neapsiribojant libido, 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą