Šiltas gegužio vėjas, pirmieji medžių pumpurai,
Tai visas tavo grožis, kol saulę dar matai.
Nereikia jūros liūdesio ir ašarų lietaus,
Nes visą tavo laimę, be gailesčio nuplaus.
Surask prasmės šiandiena, ir vartai į rytojų atsivers,
Nelauk kol nieko nebeliks, tavo ryte sutems.
Tik vienas šansas, nebūk salta ir abejinga,
Tik vienas kartas ir tu galėtum būt laiminga.
Jai pasiliksi čia, tau pažadų Kinijos kalnus,
Kabančius sodus ir sakūrų laukus.
Pasižiūrėk į dangų, šiąnakt tik tavo žvaigždės,
Atmerk akis rytoj, ant stalo mano eilės.
Ištaisau kuolą, nes neteisingai tictac įvertino, negalima jo duoti, begėdis ans yra. Kuolą galima duoti tik tada, kai nėra nei minties, nei jausmo arba nesąmonės surašytos.
Geras kolega padiskutuotų gražiai ir pasakytų, kad eilėraštis dar taisytinas, niekada tą daryti yra ne vėlu. Ale ne, tuoj puola autorių savo nesąmonėmis, o pats juk irgi ne genijus.
Sėkmės. Ir šypsaisi ma, kaip saulė, kad šypsosi šiandieną.