vėl

išnokus avietė tarpupirščiuos syvais ištrykšta
į saulę į dangų ir vėju į langus užkaltus
vijoklių seklumas taip gyvas
neišgirstas aidas dausose ir smėlio klavyrai

o motin išnerk žvejui tinklą
senasis nuskendo  su laive drauge

vyniojasi dienos
pasislepia marškoj nakties

išbursiu tau debesio skonį
tiktai nesugildyk avieties raudoniu
ir rankom
ne styrančiu stagaru
vėl apkabink