Ite, missa est!

Neklausėme kodėl balandį snigo
Kastuvų jambais atmušėm rankas
Ta užmerkta akių spalva indigo...
Giliau jau rodos niekas ir nekas

Gal niekas nekapstys kas buvo slėpta
Sekratai stiklo nerimas veiduos
Kuris užeina einančiam per lieptą
Galvojančiam ar ranką kas paduos

Taip kaip kadais paduodavo į stalą
Taurelę skaidrią sklidiną medaus
Už šį pasaulį plokščią ar apvalų
Kada prieš naktį noris ko saldaus

Ir lūpos lūpas šitaip palytėja
Nors jų kampučiai gal šiek tiek liūdni
Taip neseniai atrodo čia atėjęs
Vėl mintimis keliauji – išeini

Keliai juk būna patys mus suranda
Ir imasi tolyn už rankos vest
Kaip gaivią erčią tarsi gilų randą
Atvėręs nepasiekiamas erdves

Ir pasakai ko niekad nepamiršiu
Ir švelnų taip ir vieną kartų ne
Kad lengvos eilės kyla į paviršių
O sunkios pasilieka ten dugne

Gaivaus vandens o upė požeminė
Atsiveria kur buvo tik erčia
Ir negirdi kaip tavo vardą mini
Tiktai geruoju tik dabar ir čia

Dar paslėpei prieš tai į šieno stirtą
Lapus kurių nespėjai prirašyt
Gyvenimą vienintelį tau skirtą
Kurio geriausias kūrinys esi

Kai gesini žvakes viskam nurimus
Mėnulio nepriversi juk užgest
Girdėti po žeme varpų gaudimas
Net ir po žodžių – Ite, missa est!