Gal pats taip taręs sau,
o gal kiti patarę,
tačiau kai į rankas
patenka darbas truputį sunkesnis –
nepeikdamas savęs,
jį pastumiu į šalį,
žiūriu, dairaus po tolumas lig horizontų
ir nebeleidžiu sau manyti,
kad gal netikusiai praleidžiu laiką.
Kažkur už horizontų, Šklėriau, tu...
Sakyk, kokį dar kitą darbą
man reikėtų kelti,
jeigu jau priimto seniai
niekaip įveikti negaliu.
Po visą savo praeitį
kaip žvaigždės giedroje nakty,
tavęs beieškant, išsimėtę adresai,
ir kur užklystu –
vis buvai, buvai, buvai...
Po truputį atgal į sielą
grįžta parašyti tau laiškai –
nejau ir vėl reikėsią perrašyti juos,
gal būt ant popieriaus, galbūt kitur,
tačiau palikti taip,
kaip kad dabar yra –
į šventvagystę panašu.
Žiūriu, dairaus po tolumas lig horizontų –
ten, Šklėriau,
išbarstytą reikia susirinkt tave
ir pasinešti į namus...
Čia Svoloč parašiau, bet tikiu, kad ir kitiems napakenktų jų sveikatai Ir taip:
[i]Mielas Svoloč, aš eškau Šklėrių sodžiaus įkūrėjo.
Nuo to ir prasidėjo mano visi nesusipratimai. Ne iš savos valios pats klystu ir kitus klaidinu. Ot ir vėl neseniai gavau nuotrauką (gal iš karo laikų), kad joje nufotografuotas aš. Tačiau kaip man patikėti, jeigu tokio net Aš nei pažįsta, nei atsimena. Manau, kad ir jis, kuris nuotraukoje, sutikęs
mane tokį irgi nepažintų. O Šklėrius dargi tolimesnis nuo manęs, jis bent prieš kelis šimtmečius.
Būk drūtas. Ir labai manęs nepaisyk. Senatvė pliurpti moka. Džiaugiuosi, kad atsiliepei.