Rašyk
Eilės (71786)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10288)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







   – Gustai, pažiūrėk – dangumi link manęs artėjo gausus paukščių trikampis, – negi gandrai parplasnoja?! – džiaugsmingai šūktelėjau kaimynui.

Ir tikrai, kai keliauninkai didingai priartėjo, o ir skrido jie ne aukštai, abu pamatėme gracingą raudonsnapių ekskortą.

    – Vienas, du, trys, keturi... – užvertusi galvą, baksnojau pirštu ir regėdama tokį gausų būrį, šypsojausi.

    Vienoje linijoje jų buvo net septyni, o kitoje – penketas. Priskaičiavome  jų visą dvylika. Ačiū Dievui,  mūsiškiai pargrįžo, – ir čia sušiureno liūdna mintikė, – O gal tie du, vienoje eilėje gi porelės trūksta, ilgoje ir sunkioje kelionėje žuvo? – bet greit ją nuvijau šalin, – Taigi visas pulkas parplasnojo. Gal nelaimė tavuosius aplenkė? Gal jie tikri sėkmės džentelmenai, tie tavo kaimo gandrai! – ir krūtinę užliejo tokia šilta gerumo banga, – Brangieji mano, ar jūs bent numanote, kaip aš jūsų laukiau, – net ašaros ėmė tvenktis akyse, – Laimę namams iškalenti pargrįžote. Juk  tušti lizdai jūsų taip laukė, – pasidžiaugiau kaip maža gražuoliais ilgasparniais.

     Pavasaris šiemet – labai ankstyvas. Pašales jau puošia snieguolės, krokai. O pernai rudenį sukištos tulpės spraudžiasi, šokuoja į šviesą. Net ir žiedelius, jau apglėbusios mėsingais lapais, tarsi kūdikius saugotų, tik nešasi į viršų. Užmatai ir taip džiugu, šokti norisi, aplink – paukščių muzika tik virvena, tik pimpauja, liurlina… O jau tas mūsų inkilo špokas, tarytumei koks karvedys. Ryte tik išeini į kiemą, atrodo, kad sveikintųsi, taip sušvilpia – ausis užsikimšk. Matyt už inkilą man dėkoja. Ar gamtos tvarinį perprasi žmogumi būdamas? Žiemą jo namelis buvo  nukritęs, kypsojo padėtas palei ūkinį, kol vieną rytą išvydau, ogi mano įnamis grįžęs. Tupi ant kraigo toks nusigandęs, atrodo, klausia – o tai kurgi ta mano špokinyčia!? Pasiskubinom sparnuoto kaimyno namelius suremontuoti, įkelti ten, kur visada jie ir buvo. Nepabrokijo, vos tik paėjau į šalį, jau ir purpt, viduje tvarkosi. Pačią taigi reikės parsivesti! Tad viskas turi būti taip, kaip ir pas špokus, tvarkinga. O kur kiaušelius dės, kur vaikelius perės? Gražiai surėdytas tas paukščių gyvenimas, vyriškas moteriškam patiekia viską gatavą. Tik mylėk mane, o aš jau tau giesmeles švilpausiu ir kuo galėsiu, tuo padėsiu šeimos gausėjime. O jau kai ateina tuoktuvių metas, neapsiklausyti. Duodasi vyriška giminė, kaunasi dėl inkilų, net plunksnos byra, tokia kova verda. Kuris inkilą atmuš, tas ir šeimyną turės. O spoke sėdi, akutėmis blizgina, nesikiša – muškitės, pažiūrėsiu, kuris drūtesnis? Vadą tai reikia stiprią išvesti! Gražu man į juos spoksoti. Stebi ir šypsaisi. Tiek jie tau smagumo suteikia. O ir pasimokyti turiu iš ko. Žmogus galvoja, kad jis pats protingiausias žemėje. Nėvelnia! To, ką turi paukštis, jis to tikrai neturi. O ir į žvilgančią varnėno galvelę juk neįlįsi. Iš kur žinosi ką ji ten virina? Kartais imu galvoti, kad jie yra daug protingesni už mus. Taip gražiai pas juos viskas sustyguota. O ir kova vyksta ne iš godulio, o iš gryno jausmo. Pažiūri, kaip patinėlis aplink patelę sparną rėžia, akių neatplėšti, gyvas meilės paveikslas. Jų laime tampi pats laimingas.

   Ir tada jau atsimeni, kaip, būdama miesčionkėlė nuo bruko nenorėjai į kaimą, kaip tu jo bijojai. O ir atsikrausčiusi į jį, baisėjaisi naktį į kiemą išeiti. Šiurpas krėtė nuo kiekvieno krūmo šlamesio. Atsimeni, kaip tau trūko žmogaus, nes nei vieno nepažinojai. Ilgėjaisi artimo šypsenos, jauteisi tarsi ištremta. Atrodė, kad esi niekam nereikalinga.  Kaip džiaugeisi, kai tau pirmą kartą vietinio lūpos ištarė – Padėk, Dieve. Kokia tu tada buvai jam dėkinga už paprastą nuoširdumą. Ir šį, ką čia šį, kiekvieną pavasarį vis atsimeni naktį, kai susapnavai, kad tavo kieme nė gyvos dvasios. Trobesiai, medžiai, krūmai kažkur stebuklingai pradingę, o tu guli vidury sklypo plačioje, gražiais nėriniais, mereška padabinta patalynė, lovoje. O virš sklypo, tarsi sidabro dulkes, lieja, toks keistai didelis ir horizontaliai atgulęs  mėnulis. Baimė, tarsi replėmis, gniaužia, Guli ir stebiesi, kad jis taip keistai ovalus, žiūri į jį lyg į veidrodį. o pastarasis, tarsi nerasdamas kitų kiemų, šviečia vienos tavo nuosavybės ribai. Ir ta jo šviesa – tokia nežemiška. Lėtai pasuki galvą, matai, kaip iš kažkur atsiranda nupjautas, dviskiltis laukinės obels kamienas. Įžiūri, prie jo prigludusi, tarsi permatoma, plevena vyriškio stovyla. Matai net jo garbanas, rūbą. Ilgi, balti, perjuosti marškiniai, plačios kelnės. Jis žiūri į tave ir šypsosi. Jauti, tarsi kokia telepatija, jo siunčiamą žinią – nebijok, aš saugosiu tave. Ir tu jau nieko nebebijai, tik pasukus galvą į kitą pusę, ten įžvelgi kitą medį. Jis kitoks, triskiltis. O prie jo glunda dvi, senelio ir senelės figurelės. Kažkas kužda – šeima sugrįžo. O jie šypsosi, nesibaimini, tau siunčia palaiminimą, kuris lyg padėka – džiaugiamės, kad neapleidi kiemo. Atėjome pasidžiaugti. Nuo krūtinės tau nukrenta sunkus, ilgą laiką slėgęs, sunkus akmens luitas. Taip tau tampa lengva kvėpuoti. Supranti, kad tame kieme gyvenę, vaikus auginę, atėjo pranešti – nebijok, žemė – gera. Ir mums kadaise čia laimė klestėjo. Suvoki, kad jie dėkoja tau už jos glostymą, jie regi, kaip sunkiai tu triūsi, kad pakeltumei gyvenimui griūvančius trobesius. Priimi mostą pamilti tai, ką kūrė, kas jiems buvo brangu. Ir žinai, nuo šiol, jau būsi ne viena, visada jausi geru palietimą.

    O kai prabundi ryte, išgirsti, tavo džiaugsmui čiulba paukščiai. Ir jau švyti, švyti taip ryškiai, kad supranti, daugiau niekada neišbluksi. Sveikini aušrą ir jau nieko nebebijai. Tavo namai – tavo tvirtovė.  Sapną aplankę perdavė žemę, kurią drauge ir branginsite. Nepasakosi to niekam, juk nenorėsi, kad tartų – kvaila. Argi tave kas suprastų? Tai bus tik jūsų, čia gyvenusių ir gyvenančių, paslaptis. Ir eidama kiemu, mindama purią sodo veją, žinosi, kad šalia žengia jie. Tie, kurie džiaugiasi, kad unsnimi neapleidi jų triūso. Dabini, puoselėji kiekvieną centimetrą. O kaip kitaip? – šypsaisi jiems, dienoje nematomiems, – Jūs pradėjote, o aš pratęsiu. Ir kai tave aplankys jų, jau senute tapusi, dukra, tu ją meiliai vadini – močiutė, įduosi savo rankomis išaugintą daigą – pasodink ant kapelių, tegu artimieji pasidžiaugia. Nušvis jos rukšlėtas veidelis, išgirsi – ačiū, tegu tave Dievas saugo. Ji nežinos, kad tu sapnavai jos tėvus ir broil. O tu nenorėsi jos graudinti. Pakalbėsite apie bites, orą… Ir ji, išeidama pro vartelius, jai jie niekada nėra užverti, žinos, kad turi į ką pečiu atsiremti. Senatvė – ne medaus šaukštas, o kai lieki vienišas, baisu, naktis kartais skaudžiai vaitoja. Apkabinsi ščiuplutę senikę, bučiuosi jai į skruostą, drąsinsi – močiut, jei kas, skambink, atlėksiu kaip kulipka. Ir jos šypsena tave šildys labiau, nei saulės spindulys.  Atidavus, sugrįžta su kaupu. Taip ir krutėsite šalia. Kaimynas – artimiausia giminė, o jį – tik nelaimėje ir tepažinsi. Džiaugsme juk mes visi esame laimingi.

     – Tai užsisvajojai? – Gustas pabudina lyg iš miego, – Mariut, galvoju parduoti trobesius, bet žmonikė spiriasi, kad ne. Čia juk taip gražu, pažuvauti yra kur, o ir kiemas, koks jis bebūtų, nuosavas.

    Persigąstu:

   – Kaimyne, nu tu jau nesudurnavok! Visada spėsi išsiparceliuoti. Kol sveikatos turi, gamta pasidžiauk. Daug jėgų juk ji priduoda. Klausyk pačiutės. Ji žino ką sako. Moterškos, ne tik protu, bet ir širdimi remiasi.

    Mano susiedas – jaunas. Jam – dar visas gyvenimas prieš akis. Man tikrai būtų gaila netekti tokios šiltos kaimynystės. Nežinia gi, kas atsikraustytų. Gryną teisybę patarlė sako, kad senas rūbas yra arčiau kūno, o senas draugas – arčiau širdies. Savo kailiu tą patiri. Ir ne kartą.

Kaip smagu būdavo, kai mūsų diedelis, taip vadinome savo pražilusį kaimyną iš kairės, ryte modavo ir žodį gerą tardavo. O pavasarį aš visada girdėdavau jo – tai ką, kaimynka, dar vieno sulaukėme? Paūturiuodavome mudu, pasidžiaugdavome net ir mažu. Toks pilnas tada laikas atrodė, kad net negalvojau, jog gali būti kitaip. Bet gyvenimas taip jau yra sutvarkytas, seniai nebeturime diedelio. Išlydėjau jį skaudančia dūšia, kaip jis sakydavo, pas jaunystės paneles į kalnelį, bet neištryniau iš atminties. Gerumo neįmanoma ištrinti. Jis įleidžia šaknis į labai derlingą žemę ir žydi jau amžinai. Bujoja, kol pats išeini paskui. Geras žmogus,  taip kaime sako apie tokį, darbštus, blogo kitam nelinkėjo, pečiu nelaimėje rėmė. Ir gieda litanijas tokiam iš visos širdies. Prašo Viešpaties, kad jo neapleistų, kaip neapleido jie patys, kol šioje ašarų pakalnėje krutėjo, kol tik ją glostyti įstengė.

    Dabar žinau, kas dedasi kiekvieno, eilės laukiančio, širdyje. Tų, kurie mane priėmė, neatstūmė. Vietiniai turi savo matą, reikia labai pasistengti, kad tu į jš įyolptumei, pagarbą jų pelnytumei. O kaipgi būsi be žmogaus, prie ko glausiesi? Taip ir pamilsti, pamilsti savus visa širdimi, o jie, tikiesi, irgi myli tave. Neatidavęs, nenorėk gauti. 

    Dar kiek pačiauškėjusi, maloniai atsisveikiname su Gustu. Nulydžiu jį geru žvilgsniu: puikus esi vyras, kaimyne. Meilės – tau ir sutarimo šeimoje. Sveikų ir gražių vaikų. Kad jie gilioje senatvėje tave atjaustų ir niekada neapleistų, – bet greit paslapčia paprašau Dievulio, – Neatimk. Jis – mūsiškis. Ne veltui juk šiemet mes gandrus dviese pasitikome...

 

2019-03-15 07:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-04 22:22
Erla
Kaligrafiškai aprašomas kaimo gyvenimas. Autoriui nesvetimas. Redagavimo reikėtų, bet malonu skaityt, kai klaidos akių nebado.Akivaizdu, kad autorius knygų nelaiko sklepe.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-24 20:19
Damastas
Kaip rašyk'ui, tai čia visiškas penketas. Netgi nepaisant kabliabrūkšnių gausos ir "nemadingos" temos. Kūrinyje yra gelmės, o rašymo įgūdis ir pajauta gana stiprūs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-24 13:35
Julija Mėčiuvienė
gandrai telepatai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-15 08:52
Čia ne aš o Pilypukas
Už meilę gamtai ir paprastam žmogui
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą