Sudie, smaragdo mieste

Steponas stebėjo kaip tuštėjo viskio stiklas, kurį buvo pripylęs beveik iki viršaus. Butelyje dar buvo likęs vienas kitas gurkšnis. Nebegalėdamas atsiminti kelintą dieną geria, jis pirštais patrynė smakrą. Pavedžiojęs skruostą išorine delno puse, iš barzdos šerių ilgio ir tankumo nusprendė, jog turėtų būti trečia ar ketvirta diena. Galva pulsavo nuo skausmo, o ausyse zvimbė. Skruostai degė karščiu. Kambarys pritvinkęs cigarečių dūmų, prakaito, svaigalų ir nevilties smarvės. Organizmas išvargintas miego trūkumo pradėjo savivaliauti. Steponui vis atrodė, kad girdi beldimą į duris, tačiau jas atidarius, jį pasitikdavo tik tuščia, dulkėmis kvepianti, tamsi laiptinė. Kartais jam aptemdavo akyse, bet galiausiai suprasdavo, kad yra užsimerkęs.

Visi jo daiktai gulėjo ant žemės sukrauti į kartonines dėžes ir juodus šiukšlių maišus. Visad save laikęs minimalistu, jis negalėjo atsistebėt sukrautų daiktų kiekiu. Nežinia iš kur jų tiek prisikaupė. Daiktai užėmė beveik pusę kambario ploto. Negalėdamas prisimint kas kurioj dėžeje ar maiše sudėta, jis priėjo prie arčiausiai gulinčio maišo, ir šiek tiek susvirduliavęs, spyrė į jį. Atsivėrusioje skylėje pasimatė dryžuota pagalvė. Rytoj jam teks iš čia išsikraustyt, tačiau jis neturėjo kur eit. Visi jo draugai ar artimieji į prašymą prisiglaust atsakydavo ultimatumu „Jei tik nustosi gert“. Steponas suprato, kad tai buvo daugiau neigiamas atsakymas nei ultimatumas. Visi žinojo jo padėtį. Visi žinojo, kad jis paprasčiausiai negali negert. Viskis buvo vienintelis priešnuodis nuo melancholijos ir nerimo, priešnuodis nuo gyvenimo, priešnuodis nuo rytojaus. Lėtai tirpo paskutinės stabilios dienos minutės. Jis gailėjosi, jog iki šiol gyveno tokį ramų ir stantūrų gyvenimą. Visi žmonės kuriuos pažinojo buvo garbingi, darbštūs ir kilnūs žmonės. Niekas seniai su juo nebegerdavo. Dažniausiai ignoruodavo jo skambučius ir žinutes. Net ir geriausi jo draugai nebenorėjo su juo turėti nieko bendro. Jei pažinotų tokį pat degradavusį žmogų kaip jis pats, gal nesijaustų toks vienišas.

Atsidaręs piniginę, joje suskaičiavo devynioliką centų. Paskutiniai pinigai. Uždaręs, švystelėjo ją į tolimiausią kampą, o pats, atrodo visiškai išvargintas to metimo, dribo ant kėdės. Iškritusios monetos sužvangėjusios nuriedėjo po sofa. Ta piniginė buvo dovana nuo žmogaus kurio vardo jis jau nebesugebėjo prisiminti. Tik žinojo, jog tai buvo moteris, ir jos vardas prasidėjo raide J. Gal Jolita? Trindamas akis, suraukęs kaktą, jis bandė prisimint jos vardą. Jos vardas tikrai nebuvo Jolita, tai gal Julija? Tikriausiai ne. Vienintelis dalykas kurį beprisiminė apie ją, buvo istorija kurią ji dažnai mėgdavo pasakoti. Istoriją kurią jis girdėjo bent dešimt kartų, tikriausiai dėl to, kad pastoviai ją pamiršdavo. Bet ir dabar jis neprisiminė nei pradžios, nei pabaigos. Ta bevardė moteris važiuodama riedučiais krito veidu į žemę, o kai pasikėlė sukruvinta nosimi, suprato, jog veidu sutraiškė varlę. Vargšė varlė.

– Jorūnė! – sušuko jis pats sau, stebėdamasis koks šiurkštus pasidarė jo balsas, kurio jis negirdėjo jau keletą dienų.

Jam pačiam buvo keista kaip visiškai ją pamiršo ir metų metus apie ją net nepagalvojo, nors visą laiką kišenėje nešiojosi tą praeities artefaktą. Jam pasidarė įdomų kaip ji gyvena. Bandydamas prisiminti kada ir kokiomis sąlygomis nutrūko jų bendravimas, mintyse, jis atrado paslėptą jos veido atvaizdą. Visada besišypsanti Jorūnė. Jo širdį užliejo nepaaiškinamas liūdesys. Kodėl būtent dabar, tokią beviltišką akimirką ji nustojo slapstytis jo prisiminimuose. Kodėl jos neprisiminė anksčiau, kai dar buvo vilties.

Už durų pasigirdo žingsniai. „Jau atėjo manęs iškraustyt“, – suparalyžiuotas siaubo, pagalvojo Steponas ir sulaikęs kvėpavimą laukė kol išgirs spynos spragtelėjimą. Kažkas pasibeldė į duris. Lėtais žingsniais, lyg pasmerktas mirti vedamas link giljotinos, jis prisiartino prie durų. Jo širdis smarkiai daužėsi. Bijodamas, kad širdies dūžių neišgirstų stovintis anapus durų, jis pridėjo delną prie krūtinės ir smarkiai jį prispaudė. Nejudėdamas iš vietos, jis pasilenkė į priekį ir pažiūrėjo pro akutę, tačiau už durų nieko nebuvo. Siaubas praėjo ir jis iš lėto vėl pradėjo kvėpuoti. Sugrįžęs į kambarį pakėlė stiklinę nuo stalo ir visą ją išgėrė vienu mauku. Tą patį padarė ir su buteliu. Visi svaigalai buvo dingę. Nebeliko nieko kito kaip tik eit miegot. Šiek tiek pasvarstęs, jis atsistojo nugara į sukrautus ant grindų daiktus ir pasileido. Plastikiniai maišai išsipūtė jam nukritus. Keli sprogo. Kartoninės dėžės susilankstė. Kažkas kieto ir aštraus įsirėžė jam į šoną, tačiau būdamas visiškai išsekęs, nugrimzdo į gilų miegą.

Sapnai kuriuos sapnavo, buvo neįtikėtinai ryškūs ir greiti, pilni gyvybės. Vienas greitai keitė kitą. Kažkuriuo metu, jis pradėjo sapnuot, jog dideliu greičiu lekia raudonu automobiliu be stogo. Kelias kuriuo važiavo nebuvo jam žinomas. Kiekviena šviesoforo šviesa, jam vos prisiartinus, staigiai iš žalios pasikeisdavo į raudoną. Nespėjęs nei kiek pristabdyti, jis nušluodavo nežinia iš kur į pėsčiųjų perėją išėjusius žmones. Atsitrenkęs į praeivius, automobilis nei kiek nesulėtėdavo, o atvirkščiai – pagreitėdavo. Pilki, kažkur matyti veidai šmėsčiojo priešais priekinį stiklą, akimirką prieš susiduriant su greitai lekiančia mašina. Kelias buvo panašus į greitkelį, tačiau jame buvo pilna šviesoforų ir žmonių. Aplinka iš miškingos keitėsį į tankiai apgyvendintą, ir atvirkščiai. Bandydamas išvengti smugio, Steponas pasukdavo į šalikėlę, kur atsirasdavo dar daugiau žmonių, nors prieš akimirką jų ten nebuvo. Galiausiai jis paleido vairą iš rankų ir užsimerkė. Automobilis trūkčiojo ir kratėsi atsitrenkęs į savisaugos instinktą pamiršusius kūnus. Detalės žvangėdamos byrėjo ant asfalto, tačiau automobilis judėjo kaip judėjęs.

Sėdėdamas teisiamųjų suole, įbedęs akis į grindis, jis išgirdo negailėstingą teisėjo verdiktą – iki gyvos galvos. Nebuvo aišku ar čia prieš tai buvusio sapno tęsinys, ar naujas sapnas. Jo pusbrolis gavo idedentišką bausmę, tačiau su sąlyga, jog gali eiti kariauti į vykstantį karą ir nuo bausmės išsisukti. Kai Steponas paklausė kodėl jam nebuvo duotas toks pasirinkimas, gavo atsakymą, jog jie ir taip žinojo jo atsakymą, žinojo, jog jis atsisakys. Negalėdamas suprasti kokį nusikaltimą padarė, jis neatitraukė akių nuo grindų. Nors tai nebuvo svarbu. Išgirdęs verdiktą, naturaliai jį užplūdo liūdesys, tačiau giliai viduje, ilgai netrukus, pajuto neaiškią palaimą. Tai turėtų būti paskutinis jo gyvenimo nusivylimas. Kažkaip išmoks gyventi kalėjimo rėžimu. Pripras prie rutinos. Greitai pamirš gyvenimą anapus grotų. Kiekviena diena būtų lygiai tokia pati kaip ir prieš tai buvusi, tik šiek tiek trumpesnė.

– Kur man pasirašyti? – paklausė Steponas, pagaliau pakėlęs akis nuo grindų.

Pakilęs iki lubų, jis matė savo kūną susirangiusį ant buto grindų sukrautų daiktų.

– Liūdna, liūdna, – tarė nepažįstamas balsas.

Pradėjęs greitai kristi, Steponas maskatavo rankomis, bandydmas surast už ko sugriebti ar bent jau sulėtinti kritimą. Smugis į žemę nebuvo toks stiprus kokio jis tikėjosi. Pašokęs iš siaubingo sapno, vos atgaudamas kvapą, jis jautėsi dar labiau išvargintas nei prieš užmigdamas. Už lango jau buvo sutemę. Pakelyje buvo likusios trys cigaretės. Ištraukęs vieną, jis ją prisidegė metalinių žiebtuvėliu. Sukiodamas cigaretę tarp pirštų, bandė sugalvoti ką veikti toliau. Trumpai apmastęs galimus tolesnius veiksmus, vengdamas analizuoti sapnuotus įvykius, būdamas visiškai blaivas, jis nusprendė kaip įmanoma greičiau vėl prisigerti. Tačiau tai nebuvo taip paprasta, ypač tokiu paros metu, ypač be pinigų. Kairė ranka pradėjo kaip reikiant drebėti. Žinodamas, kad ne už ilgo prisijungs ir dešinė, Steponas suprato, jog reikia skubėti. Sutraiškęs cigaretės nuorūką į grindis, jis sunkiai atsistojo.

Netoli namų buvo restoranas „Terasa“. Jis niekada nebuvo užėjęs į vidų, tačiau dažnai praeidavo pro jį. Žinodamas, kad tokios būsenos negali ten rodytis nerizikuodamas likti neaptarnautas, jis nuėjo į vonia. Praeidamas pro veidrodį, Steponas linktelėjęs galva ir ironiškai mirktelėjo viena akim savo atspindžiui.

Nusiprausęs, iš plastikinio maišo prie lango, Steponas išsitraukė kostiumą kuriuo vilkėjo per savo vestuves. Pasikapstęs kituose maišuose, atrado prie kostiumo tinkančius juodus marškinius. Viską apsirengęs, jis atrodė stilingai, bet ne prašmatniai. Kombinaciją užbaigė juodas vilnonis paltas. Įsidėjęs telefoną ir tuščią piniginę į atitinkamas kišenes, išėjo į lauką.

Atidaręs restorano duris, Steponas veidu pajuto iš vidaus sklindančią šilumą. Nors ėjo tik porą minučių, spėjo kaip reikiant sušalti. „Kelio atgal nėra, dabar tik pirmyn“, – pagalvojo jis ir užėjo vidun. Prie staliukų sėdėjo keletas žmonių, kurie visiškai neatkreipė dėmesio į jo pasirodymą. Vidury salės degė židinys, kuriame kartais spragteldavo degančios malkos. Interjeras buvo paprastas, kaimiškas, tačiau kartu skoningas. Nuėjęs į patį galą, jis atsisėdo prie lango. Kurį laiką žiūrėdamas į už lango krentančias snaiges, suprato, kad vis dar nenusivilko palto. Greitai pašokęs nuo kėdės, jis kliūdė stalą, ant kurio garsiai sužvangėjo metalinėje lėkštutėje sudėtos stiklinės prieskonių talpos. Keli žmonės trumpam atsigręžė, tačiau greitai prarado susidomėjimą. Kairės rankos drebulys buvo sustiprėjęs. Steponas speliojo kas atsitiks anksčiau: ar gaus išgerti, ar pradės drebėti dešinė ranka. Nusivilkęs paltą, jis kaip įmanydamas greičiau pakabino jį ant kėdės ir atsisėdęs, padėjo drebančios rankos delną po šlaunimi.

Užsisakęs viskio butelį, jis paprašė dviejų taurių, taip norėdamas išsklaidyti bet kokius įtarimus dėl šio vakaro planų, apsimesdamas, jog kažko laukia. Padavėja buvo jauna, tikriausiai studentė. Jam pagailo jos, ji ne tik negaus arbatpinigių, bet pamačiusi tuščią staliuką, ant jo neras pinigų. Padavėjai nuėjus, Dovydas apsižvalgė aplinkui ir pamatęs, jog jo niekas nestebi, prisipylė pilną viskio stiklą, kurį iš karto išgėrė keliais dideliais gurkšniais. Po jo nedelsiant sekė kitas stiklas, kurio jau neskubėjo taip greit išgerti. Po kurio laiko ranka nustojo drebėti, ir pajutus palengvėjimą, jo vakaras įgavo žaismingo nerūpestingumo. Dovydas mėgavosi nuo židinio sklindančia šiluma. Skambanti muzika nebuvo jo skonio, tačiau tai jam netrukdė. Viskio stiklą kilnojo vis lėtėjančiais intervalais. Galvodamas koks jausmas būtų sėdėti čia su mergina pirmojo pasimatymo metu, jis vėl prisiminė Jorūnę, arba bent jau bandė ją prisimint. Nuo paskutinio jų pokalbio buvo praėję geri dešimt metų. Motyvuojamas vien neracionalios girtos drąsos, jis išdrįso pasvajot vėl išgirst jos balsą. Jam atrodė, kad vien ji gali jį išgelbėti nuo šios nakties. Jorūnė, kuri veidu sutraiškė varlę. Paėmęs telefoną, jis surado jos kontaktą kurio taip ir nebuvo ištrynęs ir nei niek nesudvejojęs jai paskambino. Jo ausį pasitiko lauktas, bet kartu negailėstingai ir triuškinančiai netikėtas „Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų“. Naktis ir tai kas liko iš jo gyvenimo buvo sugadinta. Padrikos mintys bandė ieškot bet kokios išeities iš šitos niūrios bjaurasties, tačiau veltui. Butelis buvo beveik tuščias, ir jis žinojo jei nori išgyvent iki ryto nenumiręs iš liūdesio, jam prireiks dar bent vieno. Išgėręs viskio likučius, jis sunkiai pakilo ir lėtu, tingiu žingsniu nuėjo link durų, palikęs paltą kabėti ant kėdės.

Pridėjęs telefoną prie ausies, jis apsimetė jog juo kalba. Vaikščiodamas pirmyn ir atgal šalia langų, akies krašteliu stebėjo kas vyksta už jų, kol galiausiai beveik surūkęs cigaretę, pasuko už kampo ir sparčiu žingsniu pasileido į priekį. Ką tik iškritęs, purus sniegas girgždėjo po jo batais. Pakankamai atitolus, jo kūną sukaustė šaltis, o protą pasiekė supratimas, jog paltą paliko restorane. Tačiau tai buvo nesvarbu, joks materialinio turto praradimas negalėjo jo labiau nuvilti už šią naktį. Namo jis ėjo tiesus, išdidus, atsparus šalčiui. Pakeliui jam kilo idėja, tokia pat beviltiškai kaip jis pats, kaip ši naktis.

Sugrįžęs namo, jis nesivargino nusiimti batų, ar bent jau nukratyti nuo jų sniegą. Steponas nuėjo tiesiai į svetainę kur ant grindų gulėjo jo daiktai, palikdamas po savęs šlapius pėdsakus. Pasirausęs dėžėje su dokumentais, jo rankose atsidūrė telefono garantija. Prieš metus, mokėjęs už jį virš 700 eurų, šiąnakt buvo pasiruošęs pasitenkinęs bent jau šimtu, daugiau jis ir nesitikėjo. Lombardo darbuotojai jaučia pardavėjo silpnumą, kuo beviltiškiau jis atrodo, tuo mažiau pinigų jam pasiūlo. Ypač kai pardavėjas pasirodo vidury nakties nevilkėdamas palto. Vienintelis lombardas kurį jis žinojo buvo Kalvarijų gatvėje. Nemenkas atstumas nuo Žvėryno. Giliai atsidusęs, jis išėjo į lauką, į tą beprasmę žiemišką naktį.

Seniai neėjęs tokio atstumo, jis sustojo pailsėti. Sėdėdamas ant stotelės suoliuko, sunkiai gaudė kvapą. Siaubingai pykino. Atsirėmęs nugara į stiklinę stotelės sieną, jis pasijuto mieguistas. Atsigulęs ant nugaros, žiūrėjo kaip lediniame vasario danguje spindi žvaigždės, bandydamas surasti kokį nors žvaigždyną, tačiau jis žinojo tik grįžulo ratus, todėl greitai pasidavė. Su kiekvienu mirktelėjimu, jo akių vokai darėsi vis sunkesni. Tarpas tarp atsimerkimo ir užsimerkimo ilgėjo. Kol galiausiai jis užmigo. Daugiau jis neatsibudo.