Iškritęs iš lopšio, iškritęs iš laiko,
Drugys mano purviną gyvastį laiko
Sparnais silikoniniais meilę plasnoti
Į tolimo traukinio artimą stotį.
Tik bėgiais, drauguži, sparnuoti neskraido
Tarp vasaros obalsių žiemiško aido –
Bekrintančią ašarą kūdikio vysto
Į nuovargio džiaugsmą gal skausmo Mefistą,
Kad būtumei alpiai išverkęs krūtinę,
Tik rūpesčio medin rūdijančią vinį –
Ir prieglobsčiu teisūs kalbėtų iš lėto
Matyto girdėtą, sakytą tylėto.
Taip lūpomis girgžda rašytieji žodžiai
Į sąžinės pėdą tarp gruodžio paklodžių –
Iškritęs iš lopšio, iškritęs iš laiko,
Drugys mano purviną gyvastį laiko.