Prieš plauką (mūšio paraštėse)

krenta gagų pūkai angelai purto patalus baltus
bet jau vasaros vėjas užglosto prieš plauką vaikus
debesis vėl nuslysta dangum tarsi vandeniu keltas
ir nuplaukti kartu su savom mintimis per sunkus

tampa šitas galvojimas knibžda užantis pilnas gyvačių
nuolat šnypščiančių tykiai tarp nuoskaudų ir akmenų
viso to neišduoda tik lūpos sakydamos ačiū
ir ta gatvė vingiuota kuria paryčiais išeinu

ir ta šnypščianti gatve kuria prasilenkdamas grįšiu
savo protą palikęs ne tau ir ne mūsų namuos
aš esu abonentas be tikslo be logikos ryšio
kada viską iš naujo minty vėl dėlioti imuos

krenta gagų pūkai žilsta topoliai nugula miestą
tą kurį jau sudegintą iš atminties atstačiau
iš baltų pelenų – aš jaučiau kaip jie greitai atvėsta
ir galop pamažu viskas tampa kaip buvo anksčiau

leidžias paukštis ir šiugžda plasnojantis putplačio sniegas
ir tik pėdsakuos aišku – čia būta ne paukščio – žmogaus
o gyvenimas saujoj kurio vis mažėja tik lieka
skambios vario monetos kurių nieks vertės neatgaus

palikau gyvates savo akmenis kroviau ties vartais
ir toks lengvas grįžau su praeinančių paukščių minia
nes juk būna visaip ir anapus sapnuojama kartais
ir švelnus vėjo delnas paglosto prieš plauką mane