Dvilypumas.

Šiandien svečiuose buvo susivėlęs sekmadienis.

Vakar nebuvo nieko.

Rytoj išsikraustau, iš ten, kur lieka mano širdis.

Aš negeriu cinamono.

Įkvėpsiu rytoj – šiandien per daug pavargus.

Palik mane. Aš dar gyvenu praeito pavasario nuotaikom. Aš tau per sena.

Mano plaukai per daug garbanoti.

Aš per greit vaikštau. Per lėtai galvoju.

Mano sapnai tau per ryškūs.

Tu kvailas. O aš arbatą geriu be cukraus.

Tavo akys mėlynai žaliai pilkos. O gal truputį geltonos. Negaliu prisiminti.

Aš miegu su pižama. Ir pliušiniu meškučiu.

Tu kartais per daug vaikiškas.

Aš nežinau kiek žingsnių iki dangaus.

Tu skaičiuoji, kokio ilgio mano blakstienos.

Man nerūpi, kur aš būsiu rytoj. Man svarbiau, ką veiksiu būdama penkiasdešimties. Ir kur bus likusi kita pusė gyvenimo.

Tu tyli, kai noriu jog kalbėtum. Ir kalbi, kai aš prašau patylėt.

Aš nekviečiau tavęs. Išeik.

Po to išeisiu aš. Ir tikriausiai seksiu tavo pėdom.

Kvaila, bet nemoku kitaip.

Liūdesy, kartais atrodo, kad tu – tai aš.