Rašyk
Eilės (71335)
Fantastika (2142)
Esė (1679)
Proza (10255)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 44 (7)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







„Pasaulis suteiks jums kiekvieną galimą įsivaizduoti kliūtį, bet sunkiausia vis tiek bus įveikti tikėjimą savimi – palikite kitiems abejones jumis“.

Plačiai atsimerkiau ir stengiausi nusiraminti. Negirdėjau jokio garso, o akims dar nepripratus prie tamsos, ne itin ką ir mačiau. Smarkiai maudė kaktą ir lyg nutirpusia ranka palietusi skaudančią vietą pajutau dygesnį skausmą bei šilumą. Fantastika, dar ir susižeidžiau. Mano nerimas tik pastiprėjo ir įsivaizdavau, kad kaktoje žioji bent jau nykščio storio ir ilgio žaizda, kraujas srūva veidu ir ilgainiui apaksiu kaire akimi. Nerimas mano situacijoje nepadės, aš puikiai suprantu, bet jau negaliu galvoti apie nieką kitą. Nurimus drebuliui, sugebėjau atsistoti ir nuslinkti iki sienos. Apčiuopomis slinkau pasieniui ir ieškojau bet ko – durų, lango – bet ko, pro kur galėčiau išslinkti iš šitos patalpos. Turbūt vienas iš tų retų kartų kai džiaugiausi savo itin smulkiu sudėjimu ir mažu ūgiu. Beslinkdama sudaužiau kelis daiktus, kelis kartus aiktelėjau dėl dužimo garso, tyloje aidinčio garsiau, nei įprastai, tikriausiai įsipjoviau pėdą, nes suskaudo ir ją, ir pagaliau! Langas! Reikia išsmukti lauk, ten greičiausiai bus bent kiek šviesiau, nei kambaryje.

Buvau teisi – lauke, akims apsipratus prietemoje, galėjau bent jau lengvai orientuotis ir vaikščioti tarp pastatų. Pakėliau galvą aukštyn ir lengviau atsidusau – užtemimas tik dalinis, šiek tiek matosi abiejų saulių aureolės, tad turėtų greitai nušvisti. Mane tikrai erzina tos dėmės, iš niekur nieko paverčiančios mano gyvenimą pragaru kad ir trumpam laikui. Aš bijau tamsos ir man tai atrodo labai normalu – kai gyveni apšviestas dviejų saulių, stovinčių visada tame pačiame taške ir amžinai skleidžiančių šviesą, nesi pripratęs karts nuo karto „apakti“ nuo tamsos. Tiesa, aš panikuoju labiau, nei kiti. Atleidžiu sau ir tai – prieš 87 užtemimus, po 28-ojo mano gyvenimo užtemimo pasirodžius saulei – dingo visi namiškiai. Iki šiol jų nemačiau. Esu girdėjusi, kad tada dingo dar keletas žmonių. Nuo to karto niekas mūsų gyvenvietėje nėra dingęs, tačiau aš kaskart bijau išnykti.

Lėtai tipenau iki „pagalbos užtemimo metu“ dėžės. Labai gerai žinojau, kur ji yra, kadangi kaskart paskelbiant apie dėmių atsiradimą pradėdavau panikuoti ir tris dienas skaičiuodavau atstumą žingsniais iki dėžės nuo įvairių gyvenvietės vietų. Liko 12 žingsnių ir ji turėtų pradėti matytis, aha, štai ir ji. Atsidaro lengvai ir, mano laimei, liko dar užtektinai raktų. Dar lėčiau grįžau namo ir įsirioglinau pro tą patį langą atgal į kambarį. Raktas, įkištas į skylę sienoje „užkūrė“ namą ir lempelės pradėjo blankiai šviesti. Uždariau langą ir kambaryje pasidarė pakankamai šviesu, kad būtų galima gyventi normalų gyvenimą artimiausias tris dienas.

Veidrodyje apžiūrėjau savo kaktą – na taip, nykščio dydžio žaizdos nėra, tiesiog nusibrozdinau kaktą – greičiausiai, kai išsigandau staigaus aptemimo. Šį kartą pamiršau pasirūpinti raktais lempelėms. Galva buvo užimta minčių apie atvykėlius. Galėčiau duoti ranką nukirsti, kad užvakar miške tikrai mačiau ne mūsų gyvenvietės žmones. Nesu mačiusi nieko kito, tik mūsiškius. Atėjūnai neatrodė labai kitokie, tačiau veidų neatpažinau.

Apie atvykėlius nenorėjau niekam pasakoti. Gyvenvietėje nekilo joks sąmyšis, niekas apie atvykėlius nekalbėjo – gal juos mačiau tik aš? Niekas nedingo, niekas neatsirado, viskas lygiai taip pat kaip ir kiekvieną dieną – kiekvienas atliekame savo darbą gyvenvietei. Dėl ko esu šiek tiek dėkinga užtemimams – kol saulės užtemusios nereikia dirbti, mat tamsoje sudėtinga atlikti didžiąją dalį darbų, pavyzdžiui – rinkti baltus akmenis upėje, kaip kad tenka daryti man. Taip pat visai smagu būti vienai, kadangi užtemimo metu mes ne tik, kad nedirbame, bet ir tūnome savo namuose. Tiesa, visą laiką namuose prasėdi tik gyvenvietės vyresnieji. O mes – jauniausieji – kai kurių užtemimų metu išsliūkindavome pasėdėti po medžiais. Tamsa užeina tik kas tris mėnesius ir laikosi tik kelias dienas. Mane tamsa baugina, tačiau tuo pačiu sukelia neapsakomą lengvumo ir ramybės jausmą. Taip ir sėdime kiekvienas po savo medžiu ir tylime. Taip pat tylėdami ir išsiskirstome atgal, kiekvienas į savo kambarį.

2019-03-08 12:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-11 00:05
Andrėnas
Pirma - sveika prisijungus prie rašykų fantastų bendruomenės. Turim psichų visiems skoniams, jauskis kaip namie.

Antra - keturi, su naujoko avansu.

Trečia - perskaityk Azimovo apsakymą "Užslinks Naktis" ("Nightfall"), išleista to paties pavadinimo PFAF rinkinyje, tomas nr.1.

Na o dabar standartiniai pabarimai ir priekabiavimai. Kaip vienas skyrius - gerokai per trumpas. Turi būti bent 3-4 kart daugiau. Jei tai prologas, tai ilgis OK, bet gerokai per daug smulkių aiškinimų. Prologas turi būti staigus, be jokių aiškinimų ir palikti maždaug Himalajų aukščio cliff-hanger'į. Geriau didesnį.
Ne visai pritariu Cereros barimui dėl logikos stokos. Raktinis žodis - ne visai. Aš galiu įsivaizduoti, kad paaugliai gali mėgautis tuo, ko bijo ir specialiai lįsti į pavojų, bet pateikimas turi būti atitinkamai priderintas.

Kol kas tiek. Einu skaityt antro skyriaus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-10 08:57
cerera
Viskas būtų nuostabu, išskyrus vieną prieštarą. Siaubingai nemėgstu, kai kūrinyje, kad ir kaip puikiai parašytame, trūksta elementarios logikos.
Taip įtikinamai aprašinėjai herojės tamsos baimę. Jau patikėjau, kad jai kone fobija dėl tos tamsos, o ir paaiškinimų tam nepagailėta: jie reti, todėl neįprasti, bauginantys; nedviprasmiškai užsiminta, kad herojė panikuoja labiau, nei kiti; vos paskelbus apie šio reiškinio artėjimą, paranojiškai ruošiasi, skaičiuoja žingsnius iki tos dėžės;  vieno tokio užtemimo metu dingo namiškiai – vadinasi, dar ir baisi psichologinė trauma su tuo susijusi, ar ne?
Kaip ir viskas logiškai vystoma, ir staiga paaiškėja, kad visgi  ji dėkinga užtemimams: nes nereikia dirbti;  „taip pat visai smagu būti vienai, kadangi užtemimo metu mes ne tik, kad nedirbame, bet ir tūnome savo namuose.“ – ar tikrai? Juk prieš tai tą ir teveikei, kad aprašinėjai, kokį siaubą ji išgyvena per eilinį užtemimą.
Nežinau, gal man trūksta vaizduotės, bet užmušk, nepatikėsiu apie tą neva „neapsakomą lengvumo ir ramybės jausmą“.

Arba reikėjo mažiau dramatizuot pradžioje, arba vėliau kiek santūriau apie tuos „privalumus“. Na, tarkime, šiame visame košmare gerai bent jau tiek, kad nereikia dirbt (nors vis tiek durnai skambėtų), arba, kai visa tai praeina, patiria tą ramybės jausmą.
O gal norėta pasakyti, kad tik iš pradžių būna labai baisu, o jau apsipratus, ji galiausiai nusiramina ir palengva neigiamus jausmus pakeičia kiti...?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-09 09:02
Ivana
Ana,

esu nauja, noriu suprasti. Ar ši eilutė jums penketas, ar, jūsų nuomone, šia eilute reikėjo ir pabaigti?

Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-08 15:26
_Ana_Brada_
Taip ir sėdime kiekvienas po savo medžiu ir tylime... 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą