Karas, kuriame gyvename.

Išsibarsčius sidabrinėse miesto aikštėse. Lyg maži stiklo rutuliukai. Tokie kaip vaikystėje, kur spindėdavo saulėj.
Akyse šerkšnas. Ir visos dienos tik baltos.
Be tavęs nejaučiu rankų. Lyg būčiau surakinta, lyg veržčiaus į laisvę, kurios nėra.
Kur man surasti tai, ką iš manęs atėmė karas? Kraują, kūno šilumai palaikyti. Ir tikėjimą pasakom.
Purvas ant purvo. Ant purvinų batų. Purvas. Ant ką tik iškritusio sniego.
Koks jausmas būti debesim?
Pernelyg lengvas. Nežinau. Nemačiau jų jau visas mėnuo.
Vien juodas šydas. Uždanga nuo pasaulio. Nuo to, ką vaikystėje net prištais paliest galėjom.
Pamenu mamos balsą ir vieną kita lopšinės melodiją.
Rodos, užteko akimirkos, kad tai užgožtų trenksmas. Po kurio sekė dar vienas. O tada jau visa begalybė nesibaigiančio triukšmo.
Dabar negalėčiau apibūdinti ramybės. Sunku pasakyti, ką ji reiškia. Praėjo begalės laiko. Ir dabar viskas kitaip.
Ar laikas viską nusinešė, ar aš išėjau su juo kartu?

-Labas, pavasari. Nepastebėjau, kad buvai atėjęs. Ar tau jau tikrai laikas išeiti?

Amžina kova tarp manęs ir laiko. Jaučiu, kad jėgos senka, o pergalė dar nesuskaičiuojamai toli.
Bet kažkas dar neleidžia pasiduoti, liepia tikėt.
Tai TU - mano tikėjimas šviesiu rytojum .