Rašyk
Eilės (71797)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10290)
Vaikams (2487)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





išėjau medžioti kentauro išėjau medžioti kentauro

Kentauro medžioklė

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: Zibintininkas


sonetai

Kūryba, kai nėra jokios
kūrybos. Viskas išgyventa
VLADAS ŠIMKUS

Iš ilgesio visa tai
SIGITAS PARULSKIS

i       Anapus plento, pievoje, giliai
        šaknis suleido tvirtos varnalėšos;
        kastuvams dunksint, bliauna gyvuliai,
        grandinėn jungias atšvaitai ir šviesos:
        trumpa diena –
                     trumpiausia iš visų,
        kurias užrašė, o paskui ištrynė –
        anapus plento, pievos, debesų
        lengvai kaip dūmas sklaidos paskutinė
        pirma vaikystė – –  
                     laumių auksą kasę,
        skambučiui aidint, strimgalviais į klasę
        dantis iššiepę puola išdidžios,  
       dievus apvogusios, genties pirmūnai – – –
       ilga žiema,
                     apsunkę mūsų kūnai –
ii      kai nematyt nei galo, nei pradžios,
        šeštadieniais keliaujame į pirtį –
        išsivanoti, prisiplempt, numirti,
        anksčiau, vėliau – visus mus sumedžios:
        paklydusius giraitės tankmėje,
        jau virtusius veik mitiniais kentaurais,
        apaugusius prisiminimų gaurais;
        iš lėto saulė leidžias,
                     o su ja
        aš nemiegu, greičiausiai tik sapnuoju,
        nes nejaučiu nei plaštakų, nei kojų,
        tiktai girdžiu, mamyte, kaip sakai:
        labos nakties, neklaužados vaikučiai – – –
        labos, labos –
                     praskries keli rugpjūčiai,
iii     kol užsivers it žiedlapiai vokai,
        lig juodumos nušveisiu klasės lentą
        šaly, kur greitai keičiasi laikai,
        o klevo lapas amžinybę krenta;
        ak, klevo lapas, giedantis svirplys,
        nuo karščio blunkantys suoliukai, parko
        vešli žolė –
                     dešimtmečius kelis
        tos vietos niekas, viešpatie, netvarko,
        nes nebėra tos vietos, nes vieta,
        šaunių moksleivių andai pamėgta,
        prasmego skradžiai, dingo, išdulkėjo
        drauge su stiklo šukėmis;
                     kimus
        svirplelio balsas lydi į namus:
iv     eime, eime, pilni tamsos ir vėjo –
        daugiau mums nieko, vaike, nebeduota;
        pulkelis ančių virš vandens praskriejo,
        luošys nuo kranto atsistūmė luotą,
        o kas toliau? –
                     vien atspindžiai:
                                         ant šlaito –
        auksinių liepų lipniame pavėsy –
        naivioms mergaitėms iš delniukų skaito
        keli gudruoliai, ir tik tu droviesi
        užkalbint jas – –
                     kol patekės mėnulis,
        slapta padūsaut nuošaliau prigulus –
        išblyškusi, liesa, tuščiavidurė –
        gražiai kaip žiedas, jau pradėjęs vysti,
        pasauliui šypsos tavo paauglystė,
v      ir visa tai jokios prasmės neturi:
        aukštyn vėl stiebias kiaulpienė nušvitus,
        savęs neranda pamesta kepurė,
        po liepom glaudžiasi mergaitės kitos – –
        – – einu, einu –
                     man vietos čia nelikę,
        ir tik todėl dar vieno šypsnio vertas
        stora viela paskubomis aptvertas
        tamsus vanduo: tie amžinai suklypę
        lieptelio poliai, aklas dugno smėlis,
        nendryno galvos, debesies šešėlis,
        lėtai paviršium slystantis, dar šis
        kimus svirpimas – – –
                     vakaras toks ilgas:
        kramtydamas saldžias pašlaitės smilgas,
vi     nuo kranto vėl atsistumia luošys,
        paspaudus šalčiams, visos žuvys dūsta,
        bet luošio nieks iš čia neišprašys –
        gamtos taisyklėms jis nebepaklūsta:
        kartojas veiksmas –
                     viską jau mačiau,
        o vis dėlto dar sykį pamatyti
        apvaizdos skirta sergančiam; tačiau
        kažkas viduj skaisčiau už liepsną švyti,
        paneigdamas dvėsuojantį mane – –
        tu pasiruošęs amžinybei?
                     ne,
        norėčiau dar bent mirksnį pagyventi:
        dainuot ir šokti, džiūgauti, kad štai –
        už namo slyvos skleidžiasi baltai,
vii    šūksniu pasveikint gausią kiemo gentį,
        kovot su priešais,
                     švęsti su draugais,
        kalbos nemokant, zysti ir mekenti,
        kaimynų siaubui švilpaut po langais,
        vartytis kūliais, o jėgų pristigus,
        kaip niekur nieko, tuoj atgaut jėgas,
        patraukt į pirmą tolimesnį žygį –
        už elektrinės sukryžiuot špagas:
        visi už vieną!
                  vienas už visus! –
        gyvenimas vėjuotas, bet šviesus,
        šviesiau, manau, pasaulyje nebūna,
        nes žinome: paršiaušim į namus,
        kur mamos tyliai pasidžiaugs už mus,
viii    kad vėl apgynėm skeptrą ir karūną,
        mums nė minties nekyla padėkoti
        jokiems dievams – – –
                    už daugiabučių kliūna
        audros pritvinkę debesys taukuoti:
        aplink nė dvasios – miestas ištuštėjęs,
        lietus netrukus perauga į liūtį,
        kreivom gatvelėm patruliuoja vėjas,
        griaustiniui trenkus, perdega lemputė –
        tiek daug miglos, taip baisiai viskas velias:
        ar gruodžio kovas,
                     ar balandžio spalis –
        iš pirmo žvilgsnio jau sunku atskirti,
        o tai, kas mus, drauguži mielas, saisto,
        tėra šaukštelis ištirpdytų vaistų,
ix     kuriuos sugirdo prievarta prieš mirtį,
        vienok dar tikim – esame nemarūs:
        ir aš atliksiu samurajaus kirtį,
        tau po savaitės kiek griežčiau ištarus,
        kad iš šešėlio atpažįsti priešą,
        kuris abiem tiek kraujo sugadino,
        kad te dabar nenaudėlis sužino,
        kaip apsimesti pievoj varnalėša – – –
        o vakare spoksosim į ekraną –
        šimtai kasandrų pranašaus vėl tvaną,
        tačiau kaip tyčia neatskleis svarbiausio:
        kad nugalėjom,
                  bet karalius žuvo –
        kad kniūbsčias guli ant drėgnų neštuvų,
x      ir karūna daugiau mums nepriklauso; 
        kaip amžiai keičias, taip ir mus pakeis
        tarp varnalėšų įkalti kaliausių
        bedvasiai kūnai;
                     šūksniais padrikais
        jau neatvert slaptų sezamo vartų – –
       paklydusi giraitės tankmėje,
        nesuskaičiuoju, viešpatie, kiek kartų
        rugpjūčio saulė geso, o su ja
        svirplys nutilo, žiedas veik nuvyto,  
        bet žadintuvas, čirškiantis iš ryto,
        vėl verčia širdį plakti kiek smarkiau:
        sukandžiotas kraujasiurbių bei musių
        aš nubundu,
                     aš niekad nenubusiu – – –  
xi     atmušti jambą paprasta, sunkiau
        iš dulkių vėl pasaulius atstatyti –
        tiek pastangų, tiek įtampos, net švyti
        visi neuronai;
                     štai ir pasakiau,
        kad pavargau, kad velniškai baisu
        suvokti tuos, kurie seniai išėjo,
        kad pats dabar tik atspindys esu,
        o draugo balsas – tai švilpimas vėjo,
        vėl kviečiančio vaikytis balandžius,
        iš rūsio vogti dieviškai saldžius
        kaimyno obuolius, tąsyt negyvą antį...
        – gyva, gyva! kvėpuoju ja...
                     – tikrai?..
        ir sustiprėjęs ima skrost kiaurai,
xii    kol neiškentęs sušnabžda: duok dantį – –  
        man viskas čia – skaudėjimas dantų:
        dumblu pradvokus pustuštė pakrantė,
        mokyklos kiemas, kai tamson krentu,
        išvien su klevo lapais susimokęs,
        šampano putom virstanti dulksna,
        ak, paskutinis išleistuvių šokis,
        celin dion –
                     melodija sena,
        ištrūkus iš kasetinio grotuvo
        į naują amžių – – – tolstančio lėktuvo
        it šiaudo stverias miesto šviesuliai:
        ten, apačioj, – jei žvelgtum nuo olimpo, –
        kažkoks kentauras pusnyje įklimpo
        anapus plento,
                                pievoje,
                                             giliai
2019-02-19 21:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 21 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-10 22:13
__________________
vaikystė – –(  )
išdidžios,(  )
nuvyto,(  )
nenubusiu – – –(  )
dantį – –(  )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-24 17:02
led Vacanse
ach, kaip šekspyriškai priraityta
de žavu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-21 20:26
Vetra Vika
Spalvingas, skausmingai suskambėjęs giliaprasmis sonetas:
'...  iš lėto saulė leidžias,
                    o su ja
        aš nemiegu, greičiausiai tik sapnuoju,
        nes nejaučiu nei plaštakų, nei kojų,..."
     
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-20 20:26
ONYX
Mldc!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-20 20:20
ČakoPelėda
Palinkėsiu, kad duotų ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-20 10:49
Atėja
Puikiai 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-20 08:23
Čiačio
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-19 23:35
Mikė Lilikė
Šauniai padirbėta. Gražių dalykų mums padovanota.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-19 22:14
chazlambijus2
apie laiką
bielką ir strielką
žinai neskaitęs
nostalgiją velkam
seni vilkai
nebejaunos cielkos
prisukamas greipfrutas
imamas už apačių
šaknies
išrovimui
kad matytum tu
iš kokio ilgesio
balalaikų
ir ant ko
nustebęs laikos
vladas šimkus
ir dar vienas
kažkas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-19 21:51
išėjau medžioti kentauro
ačiū jums. duos dievas, kitų metų antroje pusėje pasirodys ir knyga tokiu pačiu pavadinimu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-19 21:39
Žillis_
Malačius, kiek daug priraitei...gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-19 21:28
Čia ne aš o Pilypukas
Na, žinoma, atpažinau. Ačiū, kad grįžai, daug kartų pagalvodavau: pašauksiu aūūūūū, A,...i, Bet tu tikrai čia su savo gražiu kūriniu, kaip kažkada buvai žadėjęs. Ir nieko čia paaugliško, smerktino nerandu. Gražu ir tiek. Tokių autorių tikrai reikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-19 21:27
Zibintininkas
Meistriškai, čia yra lygis! Labai aukštas lygis. Labai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-19 21:24
Luiza Šarlotė
Esu be žado. Nuo vaikystės iki mokyklinių išleistuvių - taip sklandžiai, poetiškai ir energetiškai stipriai sueiliuota, kad prikaustė prie kompiuterio ekrano ir jau sunku atsiplėšti. Kiek suprantu, dar sonetas nebaigtas, tad lauksime apvainikavimo - karūnavimo. 5!
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-19 21:11
tictac_it
jo jo, jau žinau – luošio luotas, buvo :), na dailiai viskas čia, bet jau taip nuobodoka tos reminiscensijos mokyklinės kad net pagalvoju apie visokius nenugalėtus paauglystės kompleksus :)) Bet čia psichologai tegalvoja, o už normalius sonetukus - 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą