Rašyk
Eilės (71092)
Fantastika (2143)
Esė (1678)
Proza (10250)
Vaikams (2466)
Slam (55)
English (1076)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pirma dalis. Raganiai 

Smuklėje buvo pilna žmonų: nuo valkatų iki ponų, kuriuos akylai saugojo asmens sargybiniai. Nebuvo vietos net plunksnai nukristi. Smuklės šeimininkas džiaugėsi, nes tokio žmonių antplūdžio seniai neregėjo. Žmonės laukė dainiaus.
Pirmieji muzikos akordai nutildė žmonės. Visų akys nukrypo tarpduryje stovintį garbaus amžiaus, žilo plauko, mėlynų akių, stambaus sudėjimo žmogų. 

– Gerbiamasis, kreipėsi į dainių smuklės šeimininkas, – prašome užeiti ir papasakoti kokią nors istoriją.
– Žmonės, – prabilo Partas, –atvykau iš toli. Leiskite nors gerklę praskalauti, suderinti stygas. 

Smuklė užvirė kaip širšių lizdas: vieni aptarinėjo šių metų derlių, kiti sudarinėjo verslo sutartis, o dar kiti kaulijo išmaldas. Žmonės tarsi užmiršo dainių, bet jis neužmiršo žmonių. Arfa nutildė visus. Jie, lyg ištikimi šunys, pastatė ausis, klausėsi kiekvieną jo žodžio. Parto balsas ritosi per smuklę ir štai ką išgirdo. 

*** 

Tai buvo seni laikai, kai žmonių karalystę valdė raganiai. Raganių galybės simbolis buvo Kraujo akmuo. Akmuo turėjo nepaprastą ir galingą jėga. Tas, kuris turėjo visą Kraujo akmenį, tapdavo nenugalimu ir nemirtingu. Akmuo buvo suskaldytas ir dvylika raganių pasidalino akmenį. Jie įkūrė Tarybą. Tačiau, ne visi raganiai buvo patenkinti. Vienas raganius, atvėręs Chaoso vartus, kurie buvo užrakinti, kad į gyvųjų pasaulį neateitų mirusieji, ir įgavęs juodosios magijos galių, nutarė užvaldyti Akmenį, bet pirmiausia jam reikėjo nužudyti Tarybos narius. 

*** 

Žemę palietė pirmieji saulės spinduliai. Iš miego bunda gamta. Savo rytinę giesmę gieda paukštis. Jam pritaria dar keli balsai. Medžiai kelia šakas į dangų. Saulės spindulys įsiskverbia pro pilies langą ir šokteli ant miegančios moters. Moteris pabudo pažadinta savo paties riksmo, nes susapnavo košmarą. Valdovė užsimerkė ir prisiminė košmaro vaizdus: patalpoje degė žvakės, grindys buvo išpieštos paslaptingais ženklais. Karalienė atsiminė altorių ant kurio gulėjo. Kūnas buvo išdažytas baltomis juostomis, o krūtys ir pilvas ištepti kažkokiu dvokiančiu skysčiu, iš burnos bėgo baltos putos. Ji išvydo vyrą, kuris vienoje rankoje laikė kruviną kaukolę, kitoje peilį. 

– Raganiaus vardu, – užgiedojo vyras, – aukoju šią auką... 

Eleonora atsimerkė. Ji bandė atsistoti. Grindys buvo šaltos. Valdovė pakėlė kojas ant lovos. Karalienė buvo sutrikusi. Ji pakvietė raganių. Šalia valdovės atsirado juodai apsirengęs vyras. Jo veidas buvo paslėptas gobtuve. 

– Aš jaučiu tavo baimę. Kas atsitiko? 

Karalienė užsimerkė. Ji atvėrė visas mintis raganiui:
– Mano Pone, – prabilo karalienė, – aš bijau. Kažkas vyksta ir kažkas nori mane paaukoti.
– Nusiramink, kol aš gyvas į tave niekas nesikėsins, – raganius palietė kaulėtais pirštais jos kaktą. Karalienė užmerkė akis. 

Raganius užsimerkė. Jis bandė susisiekti su Taryba ir įspėti, kai išgirdo pagalbos šauksmą. Jis paskutinį kartą pažiūrėjo į miegančią karalienę ir išskubėjo padėti į nelaimę patekusiam Tarybos nariui. Raganius, kurio vardas buvo Ptalamas, artėjo prie tikslo, kai pajuto stiprų smūgį. Raganius buvo nublokštas ant žemės. Jo apsiaustas buvo suplėšytas į skutus. Ptalamas atsistojo ir suformavęs ugnies kamuolį smogė į tą vietą, iš kurios buvo paleistas energetinis kamuolys. Jo žvilgsnis nukrypo ant žemės atsiradusią kraujo dėmę. Priešas buvo sužeistas. Pasitelkęs oro magiją ir išsklaidęs kerus, išvydo sprunkantį priešą. Raganius užsimerkė ir susisiekė su Taryba. Tarybos nariai įniršo, kai sužinojo, kad narys buvo įviliotas į spąstus ir užpultas. Buvo nusiųsta pagalba, kuri privalėjo pagelbėti išsekusiam raganiui. 

*** 

Naktis. Pučia šaltas šiaurės vėjas. Savo medžioklę tęsia naktiniai žvėrys. Ši medžioklė buvo nesėkminga kardadančiui tigrui. Nuo jo pabėgo trys laimikiai. Tigras buvo alkanas. Slankiodamas po mišką jis užuodė žmonių kvapą. Jis prisiartino prie baltai apsirengusių žmonių, kurie giedojo. Jo akys pamatė vienišą vyrą, kuris stovėjo ant prarajos krašto. Ši auka skirta raganiams. Tigro akys nukrypo į juodą dangų. Danguje blykstelėjo ryški šviesa. Žmonės atsiklaupė. Jie nulenkė galvas ir laukė raganiaus palaiminimo. Iš dangaus pasipylė strėlių lietus. Laukymėje gulėjo negyvi žmonės. Tigro akyse matėsi įniršis. Jis užriaumojo ir transformavosi: stovėjo nuogas, beplaukis, kaulėtas vyras. Tai buvo raganius. Niekas negalėjo be jo žinios naikinti šventikus. Raganius pakėlė kaulėtas rankas ir suformavęs žaibą smogė ore pasirodžiusiam priešui. Smūgis nepasiekė tikslo, nes žaibas nuskriejo į miestelį. Miestelyje kilo gaisras. Raganius dar kartą pabandė smogti, bet nespėjo. Ietys, kurias paleido priešas, prirakino Kratorą prie žemės. Jis negalėjo pajudėti. Prie Tarybos nario atsirado priešas. Rankoje laike kalaviją. Tarybos narys buvo nužudytas. Šalia negyvo raganiaus gulėjo švytintis Kraujo akmens gabalėlis. Migla apgaubė Kraujo akmens gabalėlį ir išnyko. 

*** 

Rytas buvo apsiniaukęs. Pasirodžiusi saulė greit dingo debesyse. Dangumi plaukė juodi debesys, kurie pranašavo lietų. Iš neramaus miego pabudo Eleonora. Jos neklusnūs plaukai krito ant veido. Karalienė pakilo iš lovos. Kambaryje buvo tvanku. Ji atidarė langą. Valdovė užsimerkė. Mintimis pakvietė raganių, bet jis neatsiliepė. Karalienė uždarė langą. Ji pabandė susisiekti su Raganių taryba. Ryšio nebuvo. Visiška tuštuma. Raganiams kažkas atsitiko. Ji privalėjo jiems padėti. Eleonora pakvietė tarnaitę ir liepė pasiruošti kelionei. Ji ruošėsi vykti į Kalgaradą. Kalgaradas buvo Raganių Tarybos citadelė. Apie jo egzistavimą žinojo žmonių karalienė ir žmonių Taryba. Žmonių Tarybą sudarė keturi nariai. Kiekvienas Tarybos narys valdė vieną regioną. Žmonių karalystė buvo padalinta į Rytų, Vakarų, Pietų, Šiaures regionus. Raganių Taryba beveik nesikišo į žmonių tarybos reikalus, jeigu jų įsakymai nesikirsdavo su raganių interesais. Eleonora iškvietė Tarybą. Po kelių valandų į rūmus atskubėjo keturi Tarybos nariai su patarėjais. Karalienė pranešė apie susidariusią padėtį. Tarybos nariai nutarė su Eleonora vykti į Kalgaradą. Karalienė paliko pilį. Šalia valdovės jojo Tarybos nariai. Arklys stojo piestu. Prieš karalienė atsirado baltai pasirengęs vyras. Jis nebuvo panašus į raganių, nes visi raganiai dėvėjo juodus apsiaustus. Ginklus ištraukė Tarybos nariai. 

– Nebijokite, – prabilo nepažįstamasis, – leiskite lydėti sunkioje kelionėje. Aš esu žmonių draugas ir gynėjas.
– Pone, ten kur vykstame ne kiekvienas žmogus gali patekti. 
– Jūs vykstate į Kalgaradą. Nors aš ne raganius, bet turiu tokių pat galių, kaip ir jie. Pažadu saugoti ir ginti. Nenoriu, kad žūtų žmonių karalienė. Mano vardas Krotas.

Dangus apsiniaukė. Pradėjo lyti. Dangų perskrodė žaibai. Karalienė krūptelėjo. Pasigirdo galingas balsas: – Atiduokite karalienę. Aš...

Baltai apsirengęs vyras pakėlė abi rankas. Iš rankų išlėkė akinanti šviesa, kuri nuskriejo link balso.

– Jūs darote klaidą. Jūs jos neapsaugosite. Aš nužudysiu karalienę. 

Krotas dar kartą smogė priešui. Kerai išsisklaidė. Danguje pasirodė saulė. Saulės zuikučiai žaidė ant karių šarvų. 

– Pone, kas čia buvo?
– Aš nežinau. Mums kuo greičiau reikia nusigauti į Kalgaradą. Šis sutvėrimas turi didžiulę jėgą. Kraujo akmeniui, o kartu žmonių karalystei gresia pavojus. Paskubėkime kol dar ne vėlu. 

Atėjo naktis. Pasirodė raudonas mėnulis. Jo spinduliai krito ant žemės ir žemė tapo raudona. Karalienė pabudo nuo nežmoniško juoko. Prie jos priėjo Krotas ir apklojo. 

– Nebijokite, aš su jumis. Rytoj bus viskas gerai. 

Baltai apsirengęs vyras užsimerkė. Ji apgaubė akinanti šviesa. Krotas dingo. Jis atsidūrė salėje, kurią apšvietė žvakės. Soste sėdėjo auksiniais drabužiais apsirengęs valdovas. 

„Mano valdove“ – mintimis prabilo Krotas: „pusiausvyra pažeista. Kraujo akmeniui gresia pavojus. Raganiai per silpni, kad galėtų apsaugoti.“

„Prieik arčiau. Aš suteiksiu daugiau galių. Tas, kuris bando užgrobti Kraujo akmenį, susidėjo su Chaoso magais. Tau teks kovoti su juoduoju magu, kuris daug galingesnis už pačius raganius. Aš nežinau kodėl jis nori nužudyti karalienę. Privalai ją saugoti kaip savo akį. Privalai atgabenti ją į Kalgaradą sveiką ir gyvą.“ – valdovas pakėlė ranką ir uždėjo Krotui ant galvos. Krotas atsidūrė šalia Eleonoros. 

*** 

Kalgaradas. Pilis apsupta neįveikiamu kalnų. Pilyje plevėsuoja gedulo juostos. Raganiai gedi penkių Tarybos narių. Jie nesugebėjo pasipriešinti priešui ir prarado penkis kraujo akmens gabaliukus. Raganiai apgaubė tvirtovę jėgos skydu ir laukė pasirodančio Chaoso mago. Jis pasirodė košmaro pavidalu. 

Raganiai buvo prirakinti prie stulpų. Jie buvo aplieti vandeniu. Šalia jų stovėjo juodai apsirengęs vyras. Jo kaulėtuose rankose buvo kruvina kaukolė ir aukojimo peilis. 

– Jūs būsite mano. Jūs pasmerkti. Jūs niekas neišgelbės. Jūsų likimai mano rankose. Žiūrėkite kokia mano galia. Aš jūs kontroliuoju per sapnus. Aš galiu bet kada jūs sunaikinti. 

Raganiai pabudo pažadinti savo pačių riksmų. Du raganiai buvo negyvi. Kraujo akmens gabalėliai dingę. Raganiai susivienijo. Jie smogė atsakomąjį smūgį. Pasigirdo tolimas, pašaipus balsas. 

– Jūs stiprūs, kai nemiegate. Ar sugebėsite visą laiką nemiegoti? Cha, cha, cha 

Chaoso magas smogė neapykantos bangą. Tvirtovė sudrebėjo. Jėgos skydas išlaikė. Raganiai pabandė susisiekti su žmonių karalienė, bet ryšys buvo užblokuotas. 

*** 

Švietė raudonas mėnulis. Mėnulio apšviestoje vietoje stovėjo juodai apsirengęs vyras. Jis tarsi siurbė mėnulio spindulius. Mėnulio spinduliai apšvietė paauksuotą altorių. Ant altoriaus gulėjo nuoga moteris. Vyras priėjo prie altoriaus ir numetė apsiaustą. Jis atsigulė ant aukos ir pradėjo ritmingai judėti. Jo judesiai vis greitėjo ir greitėjo, kol tapo visiškai nepastebimi. 

Eleonora pabudo. Ji drebėjo. Šalia jos stovėjo sunerimęs Krotas. 

– Nurimk, vaikeli. Čia tik košmaras. Aš pažadėjau tave saugoti. Tu saugi. Prižadu, daugiau tave nelankys košmarai. 

– Man baisu. Aš mačiau jo veidą. Tai ne žmogus. Tai – demonas. Jis neturi jokių žmogiškų bruožų. Raganiai atrodo žmogiškesni už jį.

Žmonių karalienė pravirko. Jos gailios ašaros krito ant Kroto ir skaudžiai degino jo kūną. Krotas nesiryžo atstumti karalienes. 

– Karaliene, greit atvyks raganiai. Tu būsi saugi tarp jų.
– Nepalik, aš bijau.
– Aš visada būsiu šalia. 

Krotas dingo. Šalia Eleonoros atsirado rūstūs raganiai. 

– Būk pasveikinta, žmonių karaliene. Mes prašome tavo pagalbos. Kelias į Kalgaradą yra atviras. 

Žmonių karalienė atsidūrė Kalgarade 

– Raganiai – prabilo valdovė, – privalote susikaupti ir stoti į kovą su Chaoso magu. Jūsų akyse nematau jokio ryžto, tik neviltį. Susivienykite ir smokite priešui. Žmonės jums padės. 

Dangus apsiniaukė. Dangų perskrodė ugnies strėlės, kurie trenkė į pilį. Jėgos skydas subyrėjo. Ugnies strėlės nužudė žmonių tarybos narius. Šalia karalienės atsirado Krotas. Jis apgaubė ją apsauginiu skydu ir kartu su raganiais smogė atsakomąjį smūgį. Energetinis blyksnis, perskrodė dangų ir pasiekė tikslą. Chaoso magas nesugebėjo atremti triuškinantį smūgį ir buvo nublokštas į Chaoso gelmes. 

– Jūs nugalėjote, bet karas nelaimėtas – iš Chaoso gelmių pasigirdo kupinas skausmo ir nevilties balsas, – bet aš grįšiu. Jūs visi mirsite. 

Chaoso vartai užsidarė. Ant žemės nukrito septyni Kraujo akmens gabalėliai, kurie atstūmė nugalėtą priešą. Krotas juos surinko. Priėjo prie Eleonoros ir penkių raganių. Juos apgaubė švytėjimas ir jie dingo. 

*** 

Arfos garsai nutilo. Smuklėje buvo tylu. Lauke lijo lietus, žaibai skrodė dangų. 

– Gerieji kaimo žmonės, jau vėlus vakaras, man ir jums reikia pailsėti. Rytoj ateikite ir išgirsite istorijos tęsinį.

2019-02-09 23:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-16 02:04
ONYX
Nu pamaneu rebilitosiu - vot paskaitisiu yr sugalvosiu pliusaj nias talentyngas žmogus kajp aš vysomet sugalvos..
A vys tyk  ipusėjau yr tyk tomet nusijokeu yš flax kamintaro
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-10 23:44
Flax
Jovaras strikes again!

Palikit ramybėj Jovarą! Jis yra kultūris paveldas. Puikus Jovariškos kūrybos pavyzdys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-10 21:31
Damastas
Skaitant tokius daiktus, kažkodėl beveik visuomet dingteli, figūrėlėmis žaidžiančio ir jas įgarsinančio, entuziasto vaizdinys.
O norėtųsi tikėti tuo, ką skaitai, norėtųsi vienos kitos realistiškesnės detalės pasakoje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-10 11:39
klimbingupthewalls
pavyzdžiui, šią:


Apie jo egzistavimą žinojo žmonių karalienė ir žmonių Taryba. Žmonių Tarybą sudarė keturi nariai. Kiekvienas Tarybos narys valdė vieną regioną. Žmonių karalystė buvo padalinta į Rytų, Vakarų, Pietų, Šiaures regionus. Raganių Taryba beveik nesikišo į žmonių tarybos reikalus, jeigu jų įsakymai nesikirsdavo su raganių interesais. Eleonora iškvietė Tarybą. Po kelių valandų į rūmus atskubėjo keturi Tarybos nariai su patarėjais. Karalienė pranešė apie susidariusią padėtį. Tarybos nariai nutarė su Eleonora vykti į Kalgaradą. Karalienė paliko pilį. Šalia valdovės jojo Tarybos nariai. Arklys stojo piestu. Prieš karalienė atsirado baltai pasirengęs vyras. Jis nebuvo panašus į raganių, nes visi raganiai dėvėjo juodus apsiaustus. Ginklus ištraukė Tarybos nariai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-10 11:36
klimbingupthewalls
vietom atrodo, kad tai tiesiog sausas konspektas žiūrimo banaloko serialo. siūlyčiau pamėginti pasiimti bet kurią pastraipą ir ją nušlifuoti, perdaryti tiek, kad tai iš tiesų būtų panašu į grožinį kūrinį, o ne į skubotą atpasakojimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-10 11:11
klimbingupthewalls
klaidų ne tiek ir daug, bet stilius ir siužeto dėstymas nedžiugina
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-09 23:15
Vaisgamta
Labai primena Andrzej Sapkowski "Raganių"...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą