...

Taip, mes esam labai skirtingi, 
Ir skirtingos mūsų pasakos, 
Ir nežinom, ar dar jas girdi, 
Ar pasaulį jų jau neseka. 

Apie gerąją fėją 
Ir jos dovanotą aukso karietą, 
Eikliuosius žirgus sparnuotus, 
Ir krištolo batelius nulietus. 

Apie mirksnį laimės ir meilės, 
Džiaugsmingą rūmuose šokį, 
Kai pasimiršta visi vargai ir baimės 
Ir skristi kaip paukštis moki. 

Kai nejauti likimo strėlės, 
Nors jos giliai žeistų krūtinę, 
Pajutus akimirką laimę, 
Gali ir mirt nusiraminęs. 

Kiek nuostabių pasakų, 
Gyvenime patirtų, 
Gyvenkime jomis ir džiaukimės, 
Jos nutiesia į laimę tiltus.