Į sniego laužą dega šerkšnas
Vilties kantrybė vidury
Troškimų aukos karštos
Ir laikui metų neturi
Taip pūgai išmeldi ramybę
Kad atgalion našta lepi
Ant rūpesčių pečiai sumigę
O delnuose žaizdas slepi
Kartotas būti išgalėtas laukti
Speigų apnuogintu kūnu
Švieson aptemęs tamsai augti
Po Kaino dievdirbiu guliu
O sniego laužas dega vašką
Speige šiltokai per gilu
Ir siela nuodėmę subraška
Kad po žeme nebūtu per tylu