Rašyk
Eilės (71785)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10288)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







(humoreska)

   Kai sūnus į namus parbogino katiną, kai į mane žiūrėjo tokiomis graudžiai laimingomis akimis, kai pasakė, kad jis dar yra ir dovana jo Gimtadieniui, dešinysis žandikaulis taip ir spyrė kairiąjam, o jau tada, dviese pasiuntė signalą abiems smegenų pusrutuliams: Nepasiduok! Švitrink abu lauk! Argi tau reikia to kampų žymėtojo?– ir ta žinia taip dėjo per mažąsias smegenikes, kad akyse nušvito užpraeitų metų griausmingi fejerverkai. Ne gana to, širdį surakino dar ir spazmas. Po to jau ėmė sukti ir apatinę pilvo dalį, bet… greitai ir atleido. Ne visada gi išeina tirštas turinys. O vėjuoti, kaip mano bobutė sakė, yra baisiai sveika. Visas išgąstis išeina pro ten, pro kur Viešpats žmogų kurdamas ir liepė.

   Žinoma, pradžiai aš persigandau: kokį ,,biesą’’ sūnus parnešė,  kad atrodo lyg ,,meksikano – ispano’’ hibridas? Akis tik sprogina, čiupryną šiaušia. Ir to dar to ne gana, dantimis tik kala, tarytum genys medį, bandyk laimę tokį paglostyti, žymės ilčikėmis tave neblogiau už ,,bajavą’’ šunį. Sakau tai, nes puikiai žinau, ,,kalimo’’ pasekmes, nes jas vėliau teko savo kailiu patirti. Na, kai du gerus mėnesius gydė pūlingą, gauruoto nagų braižas, votį. O buvo ji tiesiog delno platumo, teko blauzdą slėpti po ilgiausiu ,,undaroku’’. Kada pasakiau, kas mane taip ,,pagražino’’, tai net daktarėlis nepatikėjo, galvą kraipė – rupuncėle, gyvenime visko mačiau, bet, kad tokį ,,pūzyrių’’ suvarytų švelniakailis blusinčius, matyti – neteko. Matydama tokį jo nustebimą, susiturėjau, nes buvau mačiusi siaubingesnį vaizdą – jo dantų sučiačkavotas mūsų babytės rankas ir kojas. Apaktumei nuo ,,grožio’’,  – sukušėjo kipšas po širdžia, bet taip jam nieko ir nieko nepasakiau, bijojau, kad insultas ar koks infarktas nesurakintų, juk ją kailiniuotis sudrapalino  ne tik priekinėmis, bet ir visomis užpakalinėmis galūnėmis. Mat, bobulė kai perėjo į suvaikėjimo stadiją,  prieš tai gyvio neapkentusi, ėmė mylėti viską, kas kruta namuose. Tai ir ją, kad ,,pamylėjo’’, tai pastaroji apie pusmetį infekcinėje prasivartė, gerai dar, kad letenikių nepatiesė. Grįžusi iš ligoninės, bijojo katinui ir į akis pažvelgti, nes tas taip ir tykojo, kad tik jinai juo užsiimtų. Mat, šviežią kraują pajuto, o žvėris ir liks žvėrimi. Užaugink  vilkas, o jis vistiek į mišką žiūrės. Taip ir su katinu, eina kur nori, daro ką nori.

   Kol sūnus glėbyje laikė  tą plaukų ir vilnų kuškį, aš į tą vailoką net ir nežiūrėjau. Labai patarčiau nežiūrėti ir kitiems, nes jie yra tokie falšyvi, baisesni už košmarą, tik užmesk akį,  užhipnotizuoja. Ir tada jau tu, žmogeli, norėsi ar nenorėsi, po nevalia priimsi. Va taip, kaip ir aš, kad žalias akeles vos tik įsmeigiau į ano dvi mėlynas spangenas, širdis pyst – pliast ir tapo minkšta kaip toji žele. O vėliau dar ir nerimo drebuliu apsitraukė, lyg būtų kokia ,,košaliena’’.  Gi vargšas, silpnas padarėlis, – pavandenijo net akys, – negi tokį bejėgį aš imsiu ir išmesiu laukan? – apsiseiliojau jau suvisam. O kai šalia stovi tavo sūnelis – vyro, jo veizolėliai tokie klausiantys, laukiantys, graudūs, maldaujantys, pavardės pratęsėjas, nieko kito ir nebelieka, kaip pasiduoti tam suveltos vilnos kūšiui. Tiek to, – pagalvojau, – juk katinas ne tiek jau daug ir suryja. Didelis pliusas, kad vaikų į namus neparneš. Tegu sau murkauja pašonėje. Girdėjau, kad ūsuotieji turi galių, nuima nuo žmogaus blogą energiją. Tad vyliausi, kad ir nuo manęs ją nusiurbs, gal ramesnė būsiu, vyrui į atlapus nebekibsiu. O ką jau ten tos katino kudlos, gi mano dulkių siurblys galios turi, plaukuotumą momentaliai į save suvarys, znoko neliks. Tik išpurtyk. Tvarka, kaip bažnyčioj. Su keturkojo šaikiojimu irgi jau nėra didelė nelaimė, kas, kad bute gyvename, dabar gi visokios velniavos yra pilna, tik pinigų turėk, na dar kokį ,,Maxima’’ centriuką po ranka, surinkėjo maišas ir namie. Pakreiki, ,,smaradina’’ ir užrišta. Kur ten užrišta,  dar ir į kamuoliuką paversta. Vienu žodžiu, tų ,,gavniuko’’ pakuotojų – daugybė rūšių. Pasistorojai ir ramu. Nei kaimynai šnobelius rauko, nei akis myžalai pačiam graužia. Tai jei jau taip, negi dabar aš imsiu ir savo brangų vaiką skriausiu? Pasirinkimo man, kaip ir nebeliko. Nepriimsiu, pasiskųs gi žaltys, kad jo ,,locna’’ gimdytoja, jo gyvybės dovanotoja piktybiškai naudoja psichologinį smurtą, tada jau ir sulėks visokios ,,socialiai moralios znakorkos’’, fyt ir nebėr tavo brangakmenio namuose. Nereiks vandens, ,,padlagą’’ ašaromis išgrauši, kai tave asocialia latre apšauks. O kur dar gyvūnų mylėtojų svitos?! Pastarosios tai jau pasistengs ir skalpą nuimti  – sodinti rupūžę į šaltąją! Gi dabar už šūdo garą gali taip ,,gražiai’’ ant visos Tėvynės – Lietuvos išgarsėti, kad neklausk. O panorės, tai ir už rubežiaus tavo orumą ,,šlovingai’’ tampys, kaip tie pesliai negyvos stirnos žarnas. Taip aš, įsprausta giliai į kerčią, ir sutikau priimti tą įsibrovėlį. Ir gerai, kad aš jo, to kniauklio neišvietrijau lauk. Pasirodo, kad jo veislė – garbinga. Siamo – Balio katinas. Kai sūnus man apie tai apreiškė, nepatikėjau, bet tolerantiškai nutylėjau. Nei per sprandą daviau, nei žodžiu užgavau. Vaiką dabar reikia puoselėti lyg ,,lepkoniją’’, saugoti kaip akį kaktoje ir jau šiukštu nežaloti jo gležnos centrinės nervų sistemos. Pasigimdei, motinėle, ir nė cypt! Ant galvos šūdą drėbs, vartyk giedrą šypseną, švies ,,penki ant devynių’’formatu  ir aplinkiniams maloniai aiškink, kad tavo atžala auga tikru menininku, pamyža ir su pirštu parašo. Suprask, protingu auga.  Kur jau ten menininku, visu genijumi stiebiasi. Na, šitas skyrius man buvo kaip ir aiškus, apsieinu be teroro. O kai dar ir veterinaras tam mūsų ,,vailokui’’ išdavė locną pasą, aš taip ir užsičiaupiau. Suprask, kvaila moterie, kad ir katinai turi teisę deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Čia jau tau ne kokį ,,bambalį mušti’’, rimtas reikalas krenta. Katinas tai juk ne koks tai ten lietuviškas pelėsmaugis, o kilminga keturkojė asaba, su visa litanija vardų, titulų ir ilgu veisimosi sąrašu. Būna, žmogus nuosavų metrikų neturi, o čia - su visais pribambasais gyvastis, tad prašom mylėti, glausti, garbstyti ir ant rankų nešioti titulinį. Kam įdomu, kad jo grobuoniški nasrai, kuriuose blykčioja lyg ylos, dančiukai patikrina, mylistos kraujo grupę. Priimi ir rūpiniesi juo... beatodairiškai. Gamtos kilniausias apdovanojimas! Susitaikiau, bet dėl vieno man buvo neramu: o kodėl aš turiu terštis to ,,zasranco’’ išmetamomis ,,malonėmis?’’ Jei jau sūnus gavo dovanai, tai tegu ir gremžia tą jo pauodegį, pasirūpina vidinių organų virškinimo sustygavimu. Kuo aš nusikaltau? – protu maištavau, bet garsiai pasakiau:

   – Gerai, sūnau, turėkis tu tą gyvūnėlį, bet žinok, pats jį ir prižiūrėsi. Aš neprisiimu atsakomybės.

   Aišku, jis, tas mano gudruolis, viską puikiai suprato, juk dabar vaikai vos gimsta ir jau klavišais prie kompiuterio barškina, kad aš to plaukuoto padaro, jei atsakymas bus neigiamas,  nieku gyvu nepriimsiu į namus, tad nutaisęs meilų snukutį, nuoširdžiai prisižadėjo.

   – Mamyt, tu nebijok, aš tikrai rūpinsiuosi. Matysi, viskas bus gerai.

   Na, prisižadėjo – patiešijo, neištesėjo – negriešijo. Gal kokį porą kartų jam paėsti ir įdėjo, o jau tuos miaukiančio išmetamus kiulkius, tai iki šiol, pačiai tenka uostyti. Tiesa, vardą katinui skubiai uždėjo. Skambus, iki dabar Lietuvoje dar nenaudojamas, tiesiog originalus! Chuanas – pavadino. Ir čia jau mano naujam dantų protezui iškilo baisi kliūtis. Kai tik aš jį šaukiu vardu, tai vietoj to Chuanas, Chūjanas do Chūjanas gaunasi. Na, nors imk, iš sarmatos, ir su šakute nusidurk. Ar čia naujas protezas, kuris dar prie dantenų nelabai prisišlifavęs, ar kalbos artikuliacija koją kiša, nesuvokiu? 

   Na, tas dar būtų buvę nieko tokio, kaimynkos nepadyvys, išgirdusios tik rankas trins, galvos, kad vyrą taip pravardžiuoju.  Juk lietuvis lietuvio net užsienyje baidosi. Nesupras. O ir aš, juk dorai pasitreniravus, gal ir įvaldyčiau? Bet, praėjus porai savaičių, žento kaltė, jis patarė, o aš pasinaudojau, gi ėmiau ir pasižiūrėjau tam mūsų Chūjanui į klyną. Ir siaubas! Nudiegė net strėnas, o akys sugalvojo, tikriausiai iš gėdos, orbitose persisukti į išvirkščią pusę. Toks buvo netikėtumas. 

   – Tu tik pamįslink, tėvai, – gaudydama kvapą įpuoliau į svetainę, – kokį mums sūnus Chūaną parvilko! Kiba, ne tik žmonės, bet jau ir katinai pasinešė ant lyties keitimo, nu ne kitaip!? O tas rupūžiokas juk man tvirtino – ,,berniukas, berniukas’’, vaikų neparneš! – daužiau savo pusę į kitą obuolio puselą, – Gi, užmesk tik akį,  ,,focka’’ tai visai – akivaizdi! 

   Kolei aš ,,tragiškai laužau rankas’’, pastarasis sau ramiai graužte graužė periodinio ,,Lietuvos rytas’’ laikraščio orų prognozes ir nei vienas ant jo kūno želiantis, o gauruotumas  – nemažas, plaukas nė nevirptelėjo. Čia jau aš tuo baisiai pasipiktinau. Prie altoriaus tai prisiekė ,,laimėj ar nelaimėj’’, kur tas vyriškas petys dabar? Virškinant jo tylėjimą, taip ir man ir užplaukė didelis, tiesiog milžiniškas noras užtvoti jam ,,petelne’’ per patį šeimos maitintojo centriuką – momenį. Taip mane įskaudino tas jo abejingumas, kad neina žodžiais apsakyti.   Bet, kai visais laikais yra priimta ir pasitvirtinę, kad moteris ir dialogus, ir monologus užbaigtų tik paskutinė, tai ir aš neišdaviau silpnosios lyties privilegijos.

   – Dievuliau macnas, – dėjau lyg nuo viško, – gi čia ne Chūjanas, o Chūjanita, – konstatavau pati sau ir tirštai nusispjovusi, pervadinau ūsorių lietuviškai. – Nuo šiol būsi – Kica. Lietuvoje gyveni, nėr čia ko nešioti svetimų vardų. – tą padarius, nurimo visa organų organizacija. Net smegenų profsąjunga nebeprieštaravo. Dabar nei šnypščiančiųjų, nei kokių tai ten nosinių, nei man tarp dirbtinių dantų vardas nebeklius. – piktdžiugiškai šypsojausi, – nors taip aš tau, tirone, atsikeršysiu už mano locnos teritorijos okupaciją. Iš kilmingo katino nuleidau į prasčiokes kates.

   Ir tada įvyko, nepatikėsite manimi, tikrių tikriausias stebuklas. Nukilmintoji ėmė gaudyti peles ir vilkti man į namus kaupais. Darbo, aišku, turiu. Nepaliksi gi tįsoti apgraužtų lavonėlių. Na, nemeluosiu, pradžioj jų bijojau. O dabar, tiktai capt plika ranka už uodegos ir panėšėjusi, šveičiu į šiukšlių dėžę. Žinoma, to niekam nereklamuoju. Bet baisiausia yra tai, kad aš ją, tą pelių familijos žudikę, turiu dar paglostyti ir pagirti.

   – Gera mano katikė, gera…

   O žinant jos charakterį, atsargumas gėdos nedaro. Jėzus, išgirstų tą gyvūnėlių draugijos ąsai, gi nespėčiau baudų mokėti. Ką ten mokėti, dar ir ,,grupinį žudymą’’ man prikirptų. Darbuojamės tai dviese. Reikės pradėti vynioti į tuos vyro perskaitytus laikraščius, taip sakant, pėdsakų juodulius užtušuoti. Dėl viso pikto. Nesvarbu, kad kaimynai – artimiausi giminės, budriai stebi. 

   O katė, kai iš katino kate virto, tikrai pagerėjo. Tapo net meili. Gal į protą suaugo, nes dabar pati ir nagus nusikramto, ir vilną išsišukuoja, ir ant mano jautraus kūno – jokių pūlinių. Tik turiu vieną bėdą, kaip pradėjo ant manęs nuo mažo, lyg ant Mahometo kalno, naktimis gulėti, tai taip ir tebeguli. Suprask, kad namuose esu ,,vierchė’’ – aš! Dešimti meteliai sukakojo, o toji mano mėlynakė, toji mano riebi tironė kiekvieną naktį mane slegia, tarsi kokį varškės sūrį sląstai. Na, pasitaiko, retkarčiais sulaukiu ir jos  ,,dygiojo’’ masažo. Bet, kur dingsi žiemą basa, pasikasai ir kantriai kenti. Kenti taip, lyg mėnesį neatneštų pensijos. Sako, kad kenčiančiam lietuviui – dangus šviečiasi. Oriai ruošiuosi, visi norime į jį patekti, nenoriu prisiimti nuodėmės.

   Šiuo metu, socialinė rūpyba jau atkrito, nes sūnus spėjo užaugti. Bet, liko ištikimoji ir sauganti lojantį, kriuksintį, miaukiantį... gyvūnų mylėtojų draugija. Išganymo man jau, kaip ir nėra, tad teks kentėti, kol mudvi mirtis išskirs...

2019-01-30 18:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-10 23:39
__________________
: (
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-08 16:22
Upė Piliakalnytė
Katės tikrai yra geresnės draugės už katinus. Perskaičiau su pasimėgavimu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-02-08 14:07
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-31 20:59
Nuar
Ir kodėl visi tyli. Katino ar šeimininkės gaila? :)) Tai juk viskas gerai - pilnas moteriškų nepiktų paburbenimų ir netikrų priekaištų kūrinys. Už viso to slepiasi pasakojimas apie staiga atsiradusią ištikimą draugę: kailis blizga, pelės miršta, šeimininkė mėgaujasi draugyste. Visai neblogai gavosi papasakoti apie žmogaus ir gyvūno draugystę šiek tiek kitaip, bandant perteikti pradinio susierzinimo pasikeitimą į nusistovėjusį bendravimą. Tik tas perėjimas apsakyme įvyko beveik nematomai, todėl apie pasikeitimą nuotaikose sužinai "kaip apie perkūną iš giedro dangaus".:))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą