Mano angelas

Radau aš tave,
mano angele sarge,
sėdėjai pavargęs
ties mano namais
ir priekaištu žvelgė
sustingusios akys,
su meilė ir skausmu
mane sutikai…

Aš tiek nusidėjau -
blaškiausi kaip vėjas,
tave, mano drauge,
apvyliau ne kart -
o tu vis budėjai,
sekei kaip beprotę,
už skverno nustvėręs,
laikei ir laikei.

Žinojau -
manęs neapvilsi,
neteisi,
pamokslų neseksi,
nes tu nebylus.
Alsavimą tavo
aš jausiu kaip vėjo
ir visada,
visad tu būsi budrus.
Tu saugosi miegą,
sapnus man parinksi,
skeveldras nuo tako,
tu jau surikai…

Belaisve jaučiausi,
ir bėgau.
Kur bėgau?
Į netektį, skausmą,
į priešo laukus…

Tu lauksi,
žinojau…

Radau aš tave,
mano angele sarge…