Bėgam, lekiam, pavojun neriam;
Protą ir kūną per pasaulį vejam.
Širdim nematom, siela negirdim
Tik norus svetimus nuolat pildom.
Patys nemokam košės išvirt,
Patys nedrįstam draugų pasirinkt.
Ieškom sprendimų ekranuos jautriuos,
Nemąstom, kam ir kiek tai kainuos.
Buvo laikai, kai mūsų tėvai,
Turėjo statyti pasaulį vieningą,
Kur žiedlapiais sninga ir nieko nestinga.
Tai buvo laikai, kai kolūkių laukai,
Bangavo ritmingai varpom derlingom.
O mūsų seneliai? Ar jie jau bedaliai?
Papasakos gražią istoriją seną:
Kaip beržus surišę, lyg gyvus pastatę,
Šoko ik ryto kvapo netekę.
Lydėjo mergelę skruostais rausvais
Ir kluone apkamšė auksiniais šiaudais.
Kur lekiam, kur skubam?
Ko ieškom ir burbam,
Neradę ramybės ir laimės tikros,
Tik mums iš aukštybių dykai nuleistos?
Kur karmos taškai už paglostytą šunį?
Kodėl į naują suknelę niekas nežiūri?
Kodėl po lietaus balos nedžiūna,
Kur dingo meilė, kurios net nebuvo..?
Visai nesvarbu, kada gyvenu,
Kur mano namai, kas mano draugai.
Dangų senolių, tėvų, pirmųjų žmonių
Šiandien kaip niekad ryškiai regiu.
Jis ne aukščiau ir nežemiau,
Pasieksim tikiu, jei skrisi kartu.
Vėją pavyt pavyktų išsyk,
Tik pasiryžk iš miego pakilt..
Vadinsiu kaip noriu: zombiais, ligoniais,
Hipnozės valdomais Planetos broliais.
Kviesiu kasdien juos be paliovos
Kilti iš sapno, iš lovos minkštos.
Eikim kartu, jei šiek tiek nedrąsu,
Smėlėtu taku be batų šiltų.
Kur plaukia laukai varpų gelsvų,
Kur ošia beržai prie mūsų namų