Rašyk
Eilės (71786)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10289)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Novelė 2017 spalio m. dalyvavo trisdešimt aštuntajame šimtmečio fantastikos almanacho lituanicon. lt konkurse. Tai buvo mano bandymas kurti fantastiką.

  „Vilniaus užmiestyje šimtmečio sulaukęs Matuzevičių dvaras, jau nebebus svetimų akių nelytėta mūsų šeimos užuovėja. Pasaulį užvaldę ateiviai pasivadinę Angelais Viešpaties, sujaukė įprastinį ir beveik laimingą gyvenimą. Jie apėmė beatsitiesiančią pokarinę, pagaliau 3001 metus pasitikusią planetą ir Europą. Atvykėliai, žmonijos iki galo taip ir nesuprasti – pirmiausia užsiėmė visų antžeminių, satelitinių, nematomų ginklų sunaikinimu. Kritinis, dorinis, gerai apgalvotas antrasis jų žingsnis turėjo būti viešų bei slaptų atominių įrenginių išjungimas. Trečiasis judesys – atsakingiausias, mūsų gyvų ir mirusių laukiantis Paskutinis Trimitas. Angelų legionai vykdė su tuo susijusius pažadus. Dalykas paslaptingas, keliantis šimtus diskusijų, persmelktas baimingos nežinios. Mums nepasakė ar tai ir bus finišo tiesioji Žemėje. Ar dar turėsime teisę gyventi taip kaip lig šiol? Paslėpdami ir pripažindami savo silpnavališkumą, tegalėjome jų žygius stebėti patogiai iš namų, televizoriuje. Bet kas, jei tie „tvarkytojai“ sumanytų juos išjungti... “
  Rašiau ir svarstau. Man rodos, veidmainystė ir angelams nėra svetima... Tačiau gerbti juos galėjome ir nepažindami jų detaliausių altruistinių savybių. Ir turėjome būti tokie dėkingi: jie pagaliau sustabdė betikslį žudymą, iškeldami kažkokią tik jiems vieniems suprantamą toleranciją, užgniaužė visus iki mūsų įvykusius politinius vaidus. Angelams panorėjus: nusikaltėliai, naujosios Europos grobikai ir Amerikos sunaikintojai išliko, tačiau jie buvo priversti pereiti dieviškas perauklėjimo įstaigas, ir ten mokytis pažinti save ir perprasti naują, nuolankų „aš“, o taip pat išmokti Visatos Atsakomybės Teisės. Dirbtinį intelektą, jau tarnavusį kelis dešimtmečius, Angelai Viešpaties tuojau pat sunaikino ar kaip nors paslėpė, nes jų manymu, žmogaus proto niekas negali pakeisti ir jo nereikia keisti. Dirbtinis intelektas atsidūrė jų rankose – nepasiteisinęs, nepraktiškas žmonijos kliuvinys ir atradimas. O paprasti žmonės? Matydami viską – mes įkvėpėm be galimybės iškvėpti.
  Mano vyras Polis Matuzevičius mokslininkas, aš – buvusi žurnalistė, sūnus Rojus, Eloija, Anina mokosi, ketvirtasis kūdikis – trimetis Deimas. Prisitaikėme prie įmanomų invazijos dalykų. Neturėdami išeities, kurį laiką gyvenome pagarbiai žvelgdami į tuos „angeliukus“ ir pasikliaudavome jų įteikta gerumo savimone. Tiesa, iš žemiečių užkariautojai pareikalavo dviejų punktų: pagarbos ir sąžiningumo.
  Nors niekas neperspėjo, o gal iš to perdėto ir didžiulio ateivių teisingumo mūsų bejėgiškumui pabrėžti, televizijos transliaciją šių metų kovą jie išjungė. Taip, tie patys taikūs įsiveržėliai peržengė plonytę dar likusią ribą! Ir prašom, šiandien neveikė nė vienas iš keturių šimtų kanalų. Mąstau, kad neatsitiktinai taip pasielgę, jie nenori, kad mes ką įtartume. Prisiminiau, dar prieš du dešimtmečius teko girdėti, esą katastrofos atveju, net drąstiškai nutraukus ekrano vaizdus vienas šimtasis šaltinis turėtų rodyti 1979–aisiais įrašytą pučiamųjų koncertą–atsisveikinimą su šiuo pasauliu. Naivuoliams senoviniu Jū–Tūbu galėjo būti prieinamas laisvas vaizdo takelis. Bet ir tai sustingo! Gyventojai praeityje skaniai juokėsi, netikėjo jokia pasaulio pabaiga, o dabar visi solidariai tyli, antrina, pataikauja plunksnuotiems melagiams. Žmonės pajutę gaivališką, nepažabotą svetimplanečių jėgą – aviniškai paklūsta. Dar prieš du dešimtmečius žmogėnai žvengė tingiai drybsodami kinoteatruose. Išsišiepę, murzinuose naguose su spragėsių puodukais jie kikeno, tai kur jie? Kur drąsuoliai! Įsimintinas užrašas mano vaizduotėje šmėkčiodavo kaip paskutinis kantrybės lašas ir blogio nuojauta. Apnikti įsiveržėlių angelų panikos niekas nekėlė, laikėmės tyliai ir atokiai. Ir joks koncertas nenugriaudėjo, sirenos negaudė, dieviški trimitai neveikė ir viskas gilino vidinę mano sumaištį. Angelai Viešpaties nedarė jokių stebuklų. Neatvedė ir Mesijo.

*

  – Mama laukia kažkokio senamadiško septyniasdešimt penktaisiais pelėsiu trenkiančio koncerto. – iš mano kambario išėjusi pranešė visiems Eloija.
  Svetainėje vakarojanti šeima sužiuro į ją.
  – Mama jus ramina. – sako Rojus. – Ji puikiai žino, kad tai pokštas. Veiksmas nevyksta, bet mus naikina lyg pelėsį. Įjunkime radiją.
  Blankus zvimbimas. Vyresnėlis Rojus dvi dienas iš eilės bandė iš to išlaužti kas įmanoma. Jo niekada neišduodavo absoliuti klausa. Tik ne šį kartą!
  Kitą dieną, mums taip besėdint, besitikint kokios nors žinios iš kur nors, tapo bent ten kiek aiškiau. Netikėtai pats įsijungė radijo ketvirtasis kanalas ir nuskambo muzika: klasikinė, džiazas, ištransliavo P. Čaikovskio „Miegančią gražuolę“. Vakarop nutilo, paskui švilpdavo, zirzimai, spingsėjo kažin koks bičių avilys. Turėdama neaprėpiamas marias laiko, nė nenutuokdama kuo dabar ir šioje vietoje namuose–vienutėje prasmingai užsiimti, atsiverčiau e. dienoraštį ir norėdama įveikti neviltį užrašiau viską kas paskutiniu metu įvyko. Vyliausi, kas nors visus užrašus ras. Ras nors bus per vėlu. Įsivaizdavau, tokie ir panašūs užrašai nereikšmingai voliosis Angelų Viešpaties susprogdinto miesto šiukšlyne, o  kitas neišsilavinęs grobikas vartydamas juos sunkiai perpras, kad čia lietuviškai parašyta: steibės stiklinėmis akimis, maskatuos savo čipuotomis letenomis ir gaudys „programas“.
  Priežastis nerimui tapo akivaizdi, mobilūs telefonai neveikė kone savaitę. Deimas žaidė tėvo senu telefonu, bandė jį virtualiai įkrauti. Elektra tegyvavo, fone laikėsi ji tik todėl, kad kelis dešimtmečius gyvenome nepriklausomi nuo valstybinių komunikacijų. Mes bijojom visuotinio kūnų unifikacijos... Vyras ramino, kad „tie“ nėra laukiniai ir piktybiniai, tai kodėl jie turėtų kaip nors kenkti? Aš netikėjau. Tarkim, kiek užtruko jų pasaulio pabaiga ir savo kumščius jie, matyt, spaudė per stipriai... Tai kas jiems galėjo atrodyti gėris, mums – blogis. Mes – užvakuoti nematomuose stiklainiuose.
  Rojus, Eloija ir Anina vakar grįžo iš mokyklos, vaikai paaiškino, kad nuo rytojaus nebereiks ten eiti. Nustėrau, taip greitai? Vaikai mokykloje išbūdavo iki pietų, o parėję dėstė neįtikėtinus dalykus. Pasak angelų–mokytojų žmonija turi ruoštis svarbiam egzaminui. Nesiaiškinau kodėl, supratau, mūsų mokytojai taip pat bus atleisti. Deimui visiškai neteks lankyti darželio. Jis augs namuose ir puiku, jeigu aš gyvensiu ir bus maisto, kaip nors užauginsim. Regis, pats Deimas nesijaudina: linksmas, neblogai miega, daug kalba. Angelų Viešpaties suteiktas kantrybės metas – paprasto žmogaus orumo išbandymas. Nelengva mums. Atrodė, kad sostinėje dirbo tik ligoninės, bet veikė visos įstaigos.

*

    – Sah! Ir netikęs jo vardas, biblijinis, bet jokios abejonės, o žinai, mūsų pasaulyje jį tikriausiai pavadintų Sauliumi... – Polis lyg ir kalbėjo man, ženklu parodė į skvero pusę ir šūktelėjo Aniną. – Sah laukia už vartelių prie gyvatvorės.
  Duktė draugavo su angelų vaikinu. Be jokios abejonės angelai ribojo visas įmanomas draugystes. Polis tylutėliai pasišaipydavo, Sah ir Anina ateityje bus pirmieji sukūrę šeimą tarp angelo ir žmogaus. Man tai kėlė nusiminimą, bet stebėdama Aniną turėjau sutikti su ja.
  Trinktelėjo verandos durys ir Anina pasispirdama šokinėjo kieme. Įdomu kas jų laukia, jei mūsų neliks? Kokią dieną turėsime mes – ateities senukai?
  Abu užlėkė ant paspirtukų ir nukūrė.
  Aš –  žurnalistė, užsidegusi gebėjau dar taip neseniai aprašinėti pora įvykių susijusių su seimo atleidimu. Bet kas aš dabar? Esu įmurkdyta į kosminių bestijų pasmerkimo planą. Toks sėdėjimas virto tiesioginiu kalėjimu. Nebuvau pratusi tupėti vienoje vietoje. Neleidau sau išverkti paskutinių skysčių, negailėjau savęs, nepadėtų. Vakarais abi dukros sutartinai ir nuolankiausiai tylėjo, bet norėdamos kažkuo įsitikinti įjungdavo kompiuterius, ką dar jos norėtų žinoti? Windows DRx aplinka tebuvo žalia pievelė su statiniais, nepajudinamais paveikslėliais. Žinoma, Sah galėjo Aninai perduoti bet kokią naujieną įrenginiu panašiu į pranešimų gaviklį, bet jis velniškai bijojo Angelų Viešpaties. Jie jį galėjo įtarti nesąžiningumu ir pradanginti.
  Radijas namuose nelauktai atgimė, net patikėjau, kad pagaliau tas atotrūkis baigėsi, o pasakos apie angelus tebuvo Kalėdų stebuklas. Bet kur ten. Pagarsinome balsus: nepažįstami, skardūs, užtikrinti. Polis nesigilino, apsimetė, kad neįdomu. Ir tarškėjo apie praėjusias mūsų atostogas Balio saloje, jis dabar visą laiką skyrė vaikams ir tai jiems labai patiko. Bet man nebuvo linksma, esu skeptikė, veikiau kasdienybėje tuščia galva ir pykau tvardydama įtūžį.

*

  Iš mano dienoraščio:
  „Atvykėliai, sakytum dar taip neseniai užėmę Žemę paskleidė žinias ir, nuo tada viskas pasikeitė į neatkeičiamą laiką. Kas gyvas gavo jų prakeiktus pranešimus, panašius į senais laikais pašto siunčiamas telegramas Jie rašė apie Žemėje vykdomą atpirkimą. Mes turime būti tvirti ir iškęsti iki galo jų išgalvotus žaidimukus. Buvo pranešta, kad negalime nei dingti, nė kur pasitraukti, nes visur ir iš visur esam stebimi, pasiekiami Trikampei Akiai. Pasaulio užkariautojai tvarkė planetą pagal save. Žmonija buvo gerokai pavargusi nuo ketvirtojo–tarpinio planetų karo, todėl taip pasyviai ir pasidavė. Skaičiau, esą daug žmonių išprotėjo pirmą kartą išvydusi „šventuolius“. Žmonės praradę ramybę lėkė iš savo namų, jie šlaistėsi su šventraščiais rankose, šaukė norintys būti sunaikinti dieviškos jėgos. Paklaikusiomis akimis, prislėgti neapykantos jie puldavo, mušdavo ir Angelus Viešpaties, o šie neangeliškai atsakydavo tramdymui skirta ugnimi.
  Grobikai buvo patogiai užėmę visas pozicijas, niekieno netrikdomi vadovavo ir viską apribojo. Jie žmones pasiekdavo skaidriais, skraidančiais rutuliais, dar vadinamais šaudyklėmis, sklandančiais ore ir nejaučiančiais sąlyčio su žemiškaisiais keliais. Mes turėjome, tiesa dar ne visiems įperkamą, E. Musko vaikaičio išrastą eksperimentinę laiko mašiną, bet ji neveikė dėl tik vieniems angelams žinomų dalykų. Jie bijojo, kad mes nepabėgtume į kitas galaktikas, ypač į praeitį. Vienok, kad ir kokia priešiška būčiau, turėjau pripažinti – tie angelai buvo nuostabios būtybės: rimtos, griežtos, atviros ir beveik nė vienas pasaulio žmogus jiems nesipriešindavo, nė vienas jiems teisingumu neprilygo. Paprastai norėdami kalbėtis, jie atvykdavo be jokio garso ir įeidavo į namus kiaurai sienas. Virš jų auksiniais plaukais tviskančių galvų spindėjo perlinės karūnos ir sidabrinės tiaros. Jie dėvėjo permatomais, lengvais apdarais, turėjo sniego baltumo gulbių sparnus. Vieni buvo moterys, kiti vyrai, treti seniai ir vaikai. Jų vardai skambėjo lyg arfos garsai: Mihael, Ariel, Uriel, Rafael. Taip jie ateidavo nekviesti ir pranešdavo kokią nors suvaržyto pasaulio naujovę, kurią turėjome priimti klusniai linksėdami ir su pritariančia veido išraiška išklausyti. Namai, po jų apsilankymo kurį laiką švytėjo, šviesele primenančia didžiulius fosforinius žaislus. Tiesa, vaikai–angelai su Žemės vaikais mažai tebendraudavo, suaugusieji Angelai Viešpaties drausdavo, bet nieks nepaisė. Vaikai – plepūs ir žingeidūs, daug paslapčių per vieni kitus sužinojo... “
  Kita diena.
  „Pasimetimas mane vargina, bet aš jau nemoku gyventi taip kaip pirma. Bijau, nes esu per daug raminama. Kam jie pasirodė, kodėl tai ištiko mūsų Z2a kartą? Kodėl negalėjau neišniekinta sulaukti savo valandos ir paprastai numirti? Ar reikia to teatro? “
  Rašiau ir tuojau supratau, kad esu tokia vieniša pietiniame kambaryje, šaltkrėtis apėmė, apsisiaučiau skara. Jei jie mus išskirs, kur kas eis, pagalvojau dirstelėjusi į veidrodį. Vakar buvo rugsėjo dvidešimtoji. Bėgu ieškoti Polio.
  Vakaras, ilgu, sutemos, nesimato mėnulio, O. Milašius buvo teisus aprašęs mėnulio žūtį. Mūsų kieme taip pat aptemo kaip niekada, vien reta kaip koks šydas paslaptinga šviesa iš dangaus leidžia pasidžiaugti tuo, kad ten kažkur yra pažadėta tai kas mums priklauso ir tikra, nesugalvota. Burbuliuoja vakarienė, kvepia aviečių arbata, nedrįsau išeiti į lauką pas šunį. Polis vėl bando apsimesti, kad jam tai kas dabar vyksta nė kiek nerūpi. Jis dirba įprastus namų darbus: tvarko katilą, remontuoja namą, šluoja gatvėje lapus, jo minkšta širdis nelinkusi maištauti, viską daro pasimėgaudamas, pavergtas ar ne, savaip išprotėjo.
  – Juk nėra visai blogai, – sakė dar prieš išeidamas pažiūrėti į gatvę. – Nuo ryt nereikia ir į darbą, skaistaveidžiai mus laiko lyg kokius indėnus rezervate, vis nenusprendžia ką toliau darys. O mes nesnauskime, visi pagaliau turime savo išsvajotą laisvalaikį... Po pasaulio pabaigos darbas mums bus tikras malonumas.
  – Poli, tai tu manai, kad jie mūsų nesunaikins begaliniu gėriu? Bet ar jie tikrai yra angelai nuo Dievo, gal prisistato jais? Vilkai avelių kailiuose, ne?
  – Noriu atsiriboti, nepasikliauti istorijos cikliškumu. Ir tu tikėk, kitaip riesta. Kiek suprantu jie kažką užmanė. Paskui, jei išgyvensime ir laikinas pasaulio sąstingis praeis, viskas stos į savo vietas. Tada turėsime naują gyvenimą, kursis pasakiški pastatai, įstaigos, organizacijos, aišku – bus nesąmonių.
  – Jų patikėtiniai tvarkys, o mes sutiksime... Optimistas! Garbės žodis! Priversk tikėti, o kad būtų lemtingi tavo žodžiai.

*

  Triukšmas radijoje, kuždesiai, trikdžiai, baleto intarpas ir sumišimas,  užleido vietą reportažui. Kalbėjo žmogus ar angelas–atstovas. Jis tarškė tikrų tikriausia senovine anglų kalba. Įtempėm ištinusias ausis, kiek mokam, tiek suprantam. Žurnalistas nusižeminusiu balseliu klausinėjo kaip žmonija turėtų elgtis paskutinėmis dienomis. Atstovas dėstė mokykliniais sakiniais, prašė rimties ir savitvardos.
  – Ir jis turi sparnus ar ne? – klausė manęs mažasis vaikas dėliodamas kaladėles ore.
  –  Žinoma, turi turėti. – neabejoju.
  – Iš kur jie atsirado čia? – Deimas nenusileido. – Jie turi vaikų, beveik tokių kaip mes. Angelų vaikai yra mirę vaikai?
  Numykiau. Vaiko neapgaučiau.
  – Kodėl mus ištiko šita nesąmonė, beviltiška varstyti filosofinius klausimus, galima save užmėtyti iki tol žinomomis spėlionių teorijomis. Kodėl, mama, nespėjom laiko mašina pasitraukti į praeitį? Kam mums vaikams šių laikų neprasmingas išbandymas?
  Anina kalba be sustojimo. Ji nori mano paaiškinimo.
  – Mama, ar tu mane dar girdi? Aš klausiu... pažiūrėk kas knygoje, ar tu...
  Tyliu, nemoku kalbėti, stoviu prie lango, pasirėmusi į palangę žiūriu į tolį. Mūsų medžiai tokie seni, bet neaukšti, pastebėjau tai tik dabar. Krūmai parudę, lankstosi vėjų blaškomi. Dangus tamsus, žemai skrenda paukščiai, ant kelio sustojusios mašinos ir šventuolių šaudyklės.
    Polis, lyg nieko nebuvę, trokšta amžinų diskusijų, aš negaliu. Jam patinka ginčai. Įtemptas darbas dabar būtų geriausias atsakymas jam. Jis daug bendrauja su savo kolegomis. Bet iš jo juntu, kad kažkas nuolat vyksta, nors žmonės pasikeitę, jie viską neigia. Polis vyksta į savo darbą, ten mokslininkai ten susirenka tik plepėti, vieni kitus palaikydami gena abejones ir be jokio turinio rūko. Poliui išėjus jaučiuosi bejėgė. Jam grįžus nerandu vietos.
  Pagaliau jis grįžo. Trinktelėjo laukujės durys. Jis siūlo mums važiuoti į prekybos centrą, sako, kad ten sujudimas, žmonės labai perka. Tuojau Poliui aimanuoju.
  – Tai beprasmiška, juk mes visi mirsim, ar ne? Kažin kokie atstovai užgrobę valdžios rūmus, mums išplatina, atsiunčia kvietimus pasitikti pasaulio pabaigą? Mes nieko nežinom apie juos, tegalim pasikliauti paiko imtuvo žiniomis. Turime klausytis ir klausytis. – Poli, gerai, važiuokime, bet dabar einu pasiimti pašto.
  – Neik, aš jį parnešiau, – grėsmingai, nors netvirtai gergžda vyro balsas. – Lapelyje užrašyta, kad turėsime ateiti pagal gyvenamą vietą, ten kur mūsų parapija. Būsim apklausiami? Čia rašoma, jokie dokumentai nereikalingi...
  – Esam laukiami ir mus sunaikins? – isterišku juoku interpretuoju Poliui, ar už moterišką neklusnumą nenurodytos jokios sankcijos.
  Mano vyras, pasirodo tik dabar išryškėjo jo užslėptos savybės, toks įtarus, ryte mus pakėlė ir sušnabždėjo:
  – Bėkim iš čia, Bijūna. Nelabai tikiu jų visagališkumu. Nuvažiuosim iki oro uosto ir dingstam į Kanarus į 1857–uosius, gerai, kaip senais laikais, tinka?
  – Vaikai, rengiamės! – trimituoju. – Deimai, aukis batukus!
  Vaikų nereikia raginti. Jie pripratę prie tokių iššūkių.
  – Ketvertas čia! – šūktelėjo jie.
  – Į Kanarus? Tėtis sakė, kad į Kanarus? – šaukia svajotoja Eloija.
  Anina nieko neima su savimi tik skėtį. Negalim laukti ir nežinia ko stypsoti, kol jie mus ugnimi švelniai nudobs.
  Oro uostas uždarytas. Kelią užrėmė angelų žmonės. Mums buvo pasakyta grįžti atgal ir vykdyti tai kas nurodyta pranešime. Paaiškinta mandagiai, griežtai. Net palydėjo iki mūsų paprastos mašinytės.
  – Viskas jų rankose. Mudu įkaitai, beprasmiška. – Polio akyse kibirkštys. Aš jas gerai pažįstu. Žinau, kad jis vėl ką užmanė. Jis nenusileis, nepasiduos.
  – Tai tu manai, kad mes galėtume? – noriu spėti, spaudžiu jo karštą delną.
  – O taip, dar sykį... nieko neprarandam. – apsidairė. – Tereikia surasti nors vieną angelų šaudyklę.
  Vaikai ūžavo. Pirmą kartą per visą pusmetį tokie tvirti.
  – Tėti, o kur mes dabar skrisime? – prunkščia pokštus mėgstantis Rojus.
  – Greičiausiai ten, kur viso to nėra, kur mūsų lauks šilta jūra ir jaukūs krantai.
  Netoli legendinio stadiono, kur plyti nukentėjusiems nuo trečiojo pasaulinio karo atminties vieta ir riogso apleistas Naujininkų ąžuolų parkas, išvydome išrykiuotas autoskraidykles. Mažiau akylesni angelai, o gal tie kur labiau pasitikėdavo žemiečiais, buvo jas palikę, išskubėję savais reikalais. Vos prisiartinome, staiga atsirado simpatiškas sparnuotas vyrukas ir švelniai tarė:
  – Nedarykite to. Lukterkite, prašau. Mes jūsų neskriausime.
  – Ne. Jūs mūsų neskriaudžiat, bet visą laiką kankinat. Turit visas teises taip elgtis. Kodėl mes nežinom kas darosi? –  užrikau  nepasigailėjusi.
    – Na, prašau, nesijaudinkite, gavot pranešimą, tiesa?
    – Pasakykite kas bus toliau! Kas ta Paskutinio Trimito žinia? Atsakykit,  turiu teisę žinoti!
  Angelas nusišypsojo. Pažvelgė į vaikus.
  – Viskas bus paaiškinta ir papasakota. Veskitės vaikus.
  Nieko nepešus teko grįžti. Virtuvėje ant stalo mėtėsi tas pats laiškas apie paskutinį angelų žingsnį.
    – Teks. Jie nepaliks mūsų ramybėje.
  Baigėsi spalis. Netrukus ėmė būriuotis suglumusios minios. Žmonės suskirstyti taip, kad jie neatsiskirtų nuo savo šeimų. Jie turėjo atvykti prie laiške nurodytų bažnyčių ir stotis į eiles. Galima buvo atsinešti maisto, šiltų drabužių, o jei tektų laukti per naktį leista miegoti automobiliuose. Kaip pažymima jokie asmens dokumentai nereikalingi. Žmonės prakalbo apie tai, kad dabar vyksta gyvųjų teismas. Vaikai įsiaudrinę šnabždėjosi ar gyvieji susitiks su mirusiaisiais, tai juos neramino. Vieni žemiečiai tik užėję greitai išeidavo iš bažnyčios. Dalindamiesi įspūdžiais pasakojo, kad saule švytintis vyras sėdi prie altoriaus ir versdamas  rankraštinę knygą suranda joje jų vardus ir pavardes. Atradęs garsiai perskaito, aiškiai taria, kad žmogus gali eiti namo arba ne. Daugiau nieko. Kiti už durų stovintys apglėbia ištvėrusį ir džiaugiasi juo kaip senu giminaičiu ar pavydi ir apsimeta jo nematantys. Eina kitas, ateina sekantis, penktas, trisdešimtasis ir taip toliau. Eina ir nesugrįžta. Angelo padėjėjas pasirodo, liepia dar vienam įeiti. Tas klausia kur prieš tai buvęs, o padėjėjas nieko nekalba, tyli. Dar keli žmonės ir vaikai užėjo ir neišėjo. Pasirodo angelo padėjėjas ir sako kitam užeiti. Minia ūžauja, apverkia ir apkalba amžiams pražuvusį. Tada, kas nors galiausiai išeina ir reikia suprasti, kad tai jau Dievo palaimintas žmogus ar vaikas, ir jis gali eiti. Kas nepasirodo – aišku, pasmerktas kalaviju, su siela ir kūnu įmestas į mistinę vietą, Ugnies Ežeru vadinamą.
  – Mama, jei neišeisi, tai aš su tavimi ten bėgsiu. – dreba Anina, jautri ir geraširdė mergaitė, ji truputį panaši į mūsų senelę.
  – Nebijau mirti. Ugnies Ežeras bus vieta visiems mano apmąstymams. – glostau jos kasas, tokias nuplonėjusias, išretėjusias.
  – Tu nežinai kas ten? – kalba Eloija.
  Eloija – visiška Aninos priešybė. Ji gudri, moka prisitaikyti ir pripras, jei manęs nebeliks.
  – O tu žinai? Sutarkim, jeigu kuris vienas dings, visi prašysime, kad mus drauge kur perkeltų. – pameluoju.
  –  Nesiruošiu prieštarauti Dievo angelui. – juokiasi Polis.
  Polio plaukuose sidabrinė sruoga. Jis greitai pasitiks keturiasdešimt penktuosius. Visada pasitempęs, taikus, mylimas. Ar mes jį prarasime?
  – Ar tu pagaliau patikėjai, kad tie mulkiai – visaregiai? – kniurkteliu jam.
  – Bandau. Žiūrėk kas darosi. Žmonės jiems lankstosi. – ir jis galantiškai nusilenkė.
  –  Poli. Neįsivaizduoju, ar tau neprimena tai...
  –  ... kad vieni turi teisę gyventi kiti ne?
  –  ... būtent. Bet mes turim laukti, nėra kitaip.
  Sunkios durys prasivėrė, padėjėjas sumišęs, nesusitvardęs miniai nusišypsojo, jį apakino iš po pilkšvo debesies išlindusi saulė. Kviečiamas mano Rojus. Širdys kulnuose, kaip gyvensiu be Rojaus, jei jis neateis, kaip vaikas gali ką negero padaryti? Netrukus durys prasivėrė. Dar nematytas kitas Angelas Viešpaties išvedė Rojų ir šūktelėjo įkandin:
  – Graži siela.
  Rojus šypsosi, verkia. Jis gali eiti namo. Paduodu jam raktus. Jis laimingas ir aš laiminga. Viliuosi, kad kiti šeimos nariai ir taip galės susieiti. Įvestas Deimas. Jį angelas išnešė ant rankų ir padavė man. Sugrįžo Polis. Parėjo Eloija. Anina kiek uždelsė ir aš maniau, kad jau prarasiu amą jos belaukdama. Bet ji suriko iš netikėtumo,  patenkinta puolė į glėbį. Ant jos kaktos kvapnaus aliejaus žymė. Ji pasigyrė, kad pats Archangelas Gabrielius savo ranka gardenijomis iškvėpino.
  Mano eilė. Užsisagstau paltą, pirma lapkričio savaitė, aš negyvenu ateities laiku ir man vėsu. Suspaudžiu kepurę, jos neprireiks, Ugnies Ežere bus pragaištingai karšta. Esu padariusi tūkstantį nereikšmingų nusikaltimų, kuriuos daug metų taip stropiai ir sėkmingai nuo visų slėpiau.
  Nusišypsau. Įžengiu. Bažnyčia kiek apleista. Viršuje arkiniuose vitražuose tupi daug baltų balandžių. Senokai čia lankiausi. Jei reiktų, nepamenu nė vienos maldos tik tą vieną „... teikis, Viešpatie, šią dieną be nuodėmės mus išlaikyti“.
  Kodėl mane turėtų palikti, kodėl nepalikti? Suolai tušti, o kertėse ir mažesnių altorėlių pakraščiuose sėdi žemesnės pakopos, (nes jie be tiarų (angelai ir šventieji. Komisija, topteli man. Nė vieno jų neatpažįstu, o mane gal. Jie įtemptai stebi, mato viską kokia esu. Padėdėjas parodė kur turiu eiti. Už didžiojo altoriaus sėdėjo būtybė, aukšta, stipraus stoto. Tai Dievas, tas vienas, o kito tikrai nėra, nesupainiosi, kad jį matai, abejoti negali. Toks paprastas, net nusiminęs ko. Jo akys lyg dvi melsvos rytinės žvaigždės. Nė kiek nebuvo šiurpu. Apie šeimą negalvojau, jie išėjo visiškai pasikeitę, o aš dar vis esu savimi.
  Varto knygą tarsi popiežius, jo ilgi pirštai kimba už storų jos lapų. Sustoja visas laikas. Nekvėpuoju. Iš kur jis gali žinoti kas esu. Bet juk, jeigu tai Dievas? Ar šitas žmogus yra Dievas, pagal savo atvaizdą sukūręs ir mus? Jis kiek primena Joną Paulių II. Lyg transformacija, nes jei būtų tikras Dievo paveikslas – žmonės bijotų jo veido?
  – Abejoti ir klysti žmogiška... Netikėjimas jums pakiša koją. – sako jis man.
  Nedrįstu kalbėti. Mane netrukus ištirpins kaip snaigę, numes nuo uolos kur nors į liepsnas. Prisimenu ką blogiausio esu padariusi kitiems ir sau. Ypač sau. Danties skausmas tik pagyvina mano nusivylimą savimi. Ne taip skaudės, kai čirškins, susimąstau. Tik aš esu dėkinga, mane teisia – senokai to reikėjo.
  – Neverta dabar. – vėl taria nežiūrėdamas į mane, bet įtariu jis skaito mintis.
  – Dieve, su Dievu juk kalbu. Gal pirmą ir paskutinį kartą. – bandau dėlioti padrikus žodžius.
  – Bijūna Giedraitytė–Matuzevičienė. – perskaitė jis. – Amžinas gyvenimas, brangink jį!
  Apalpau. Taip trumpam numiršta žmogus sužinojęs, kad jis nemirtingas. Atsipeikėjau namuose. Maloniai kvepėjo kava. Namai, sienos, lova, knyga prie lovos, mylimieji, kiemas,  dienos šviesa – tai ir yra mums pažadėtas išganymas. Pasaulio pabaiga – atgimimas ir išsilaisvinimas. Mirguliuoja akyse. Vos atsimerkus pažinau savo jaukų raudoną kavos puoduką ir šaukštelį ant kurio išgraviruotas žodis „Jūra“. Ką tik Polis atnešė kavos. Prancūziškai pakštelėjo man į abu žandus. Kitaip ir būti negali, juk jo protėvis Rykantuose prancūzmečio metu pasilikęs Žanas Pjėras.
  – O juk tu man kažkada sakei, kad norėtum būti nemirtinga. – kikendamas Polis sėdasi ant margų kilimuotų grindų. – Bijokim norėti, mieloji, ėmė ir išsipildė, pameni?
  Dukterys virtuvėje kepė trapios tešlos pyragėlius, sklandė braškių uogienės aromatai. Klegesys, džiaugsmas, kiek prislopintas juokas, neatrastas amžinybės jausmas virpino artimųjų ir draugų širdis. Esam palaiminti! Kvaila tiesa ar banalus mitas? Lyg ir nieko neatsitiko, išlikom, o kas toliau? Kas laukia? Ar baigėsi mirties beprasmybė, nuo jos mes tikrai buvom išvaduoti? Mums dovanota laimė – gyventi amžinai, kaip elgtis su ta dovana?
  Tik pati brangiausia dovana – danguje vėl nušvitęs didžiulis, apvalus mėnulis...
2019-01-09 11:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-11 01:16
__________________
o kitas
Aš – žurnalistė
sumišimas, užleido
– Žinoma,
darosi? – užrikau nepasigailėjusi.
Atsakykit, turiu
versdamas rankraštinę
netikėtumo, patenkinta
kiemas, dienos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-17 14:37
Alicija_
O dėkoju:), minčių srautas kartais nevaldomai apima ir kūrinio pradžia suryja pabaigą:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-16 09:25
Aurimaz
Nu betgi perlipt pradžią tai reikia darbo... Patarimas ateičiai - nepradėk kūrinio nuo apžvalgų. Nebent tai labai juokingos ir kabinančios apžvalgos. Arba siaubingos, bet vis tiek - kabinančios. Esmė - kabinančios. Jei pradedi nuo "tiesiog užpildo", tai geriau iškart eik prie kitos pastraipos. Ar prie esmės.
Bet rašyti nenustok.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-11 05:31
Alicija_
Labai jums dėkui visiems už komentarus, parašiau ne per vieną dieną tai. Į ateitį žiūriu paprastai: stebuklai vyksta lėtai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-10 22:22
Erla
Daug darbo įdėta, bet pradžia ,,neveža". Nuobodokas aprašinėjimas, pasigendu kokių nors fantastinių ateities technologijų, atradimų. Gal galėtų būt kokios tai bažnyčios ar tie parapijos namai išmanūs. Autorei patarimas -išlaisvinti fantaziją,o rašyti ji moka.
4-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-09 23:02
ONYX
A vot man diestimo tanacija pasyrodie primtyna nu a čiut pasiridagoti nekam nipasimaišitų jug
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-09 20:59
Nuar
Alicija šiame kūrinyje atsiranda tik tekste po paskutinės žvaigždutės. Ta dalis skaitosi įdomiai. Visa kita, atrodytu, užrašyta kaip privalomas priedas - kad labiau fantastiškai atrodytų.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-09 14:42
sesė mėta
Pamenu, kad tada skaičiau (visus lituanikono tekstus skaičiau), tai dabar tik permečiau akimis ir nesiimsiu žvaigždučių spausti. Pasakysiu tą patį ką cerera - nuobodoka. Nors pati mintis - (angelai užpuolė žemę) man atrodo šauni ir verta įdomesnio pasakojimo. Reikėtų mažiau aprašymų, herojės dūsavimų dėl buitinių rūpesčių, o daugiau veiksmo.
Kitos smulkmenos: jei jau veiksmas vyksta po 1000 metų ar nereikėtų pagalvoti apie kokius nors naujus išradimus, ne mobilius telefonus ir "senovinį jūtūbą (senovinis automobilis pvz yra kelių dešimčių metų senumo, o ne tūkstančio, jūtūbas tikriausiai jau archeologinė iškasena :) )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-09 13:41
cerera
Siaubingai nekabina. Tiesioginis, nuoseklus įvykių nupasakojimas, lyg vartytum istorijos vadovėlį.
Tikiu, kad vėliau pasakojimas įsibėgėja, atsiranda intriga, gal ir viena kita įdomesnė mintis, bet kaipgi man iki ten prisikasti, kai tokia nuobodi pradžia, m?

Ateity stenkis prikaustyt dėmesį jei ne pirmu sakiniu, tai bent jau antra pastraipa. Tikiu, kad sugalvosi, kaip ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą