Ars Poetica

Jis čia, arti, visai šalia,
jo nematau, tačiau žinau jį esant –
netyčia padedu rankas ant
ko nors, kas buvo jo rišlia
minčių kalba
nors ir ne daug, bet, kaip bebūtų, liesta,
gal užsiminta, pranešta, gal iš dalies ta
žinia tėra kiaura žinių talpa,
bet klausą turint tai
aiškiausiai girdisi ir akį
įkalina lyg ypatinga prekė,
kuriai patinka būti įtrintai
žaizdon druska,
tai ne kaip nors yra, o tūno
ar glūdi tartum nesvarumas kūno,
aplinkui krūviai jautrūs, ką
išplitimu įvertina vyzdys
ir į pradinį spindį nebegrįžta,
tada vokai pajungia ryžtą
ir užsimerkiama, mąstys
vieni, kiti miegos,
kiti laimės, nes atsivers jiems sferos
ten, kur, jeigu pasvėrus,
pamatoma kokios jėgos
reikėtų tam, kad tai
pavyktų viduje nešiotis,
kad atsivertų laiko žiotys
ir prasmę prisipratintų daiktai,
kad imtų prasmę jie
tiesiog dėvėti,
kaip grumstas dėvi rugį arba kvietį
ir viskas vyksta aukščio grėsmėje..,
o pabaiga?
O pabaigos tos gražios ir nebūtinai – gi
ištirpsta paskutinė snaigė
ir žiemai galas. Net labai staiga.