Žvaigždės ant balto sniego,
Suspindo saulėtą dieną...
Šnabžda tyliai ryto sapną
Žemę siekiančios gluosnio rankos.
Rasa nuo nedrąsių akių
Nubyra tau po kojomis...
Ir matai, kaip virsta jos
Dailiai vėjo blaškomomis svajonėmis.
Dangaus ramuma, kaip jūra
Skandina savo svajų ilgesy...
Sustok, paklausyk, ką šnabžda dama
Apglėbus ir stipriai laikančiam savo glėby.
Palietus tave ji paleidžia ir sako,
Kad tu eitum lėtai jos kilimu baltu.
Pamatytum ko jau greit nebeliks
Ir paslėps šiltuose dangaus pataluose.