Mane išvyniok tarsi staltiesę baltą motulės,
Tarsi sapną užgimusį stepėj naktų,
Kartais būna moterys skaudžiai vientulės,
Tarsi elegijos žemėj laikų netektų.
Stypčioja stirnos laukuose už ežero,
Vilgau aš duoną į klevo sulą— saldu,
Tarsi prakeikus juodą molį ir baltžemę,
Rankos nusvyra išėjus iš Dievo valdų.
Laksto šunys benamiai kaip nuokaros,
Kas įpils dubenėlin putros miežinės, vandens,
Vaikėzai nusmuktakelniai vis šūkauja
Vieną pripjovė, bet kitas sušuko— gyvens.
Kažkur pasiklydo giesmės ir graudžios melodijos,
Kažkur ir metai išėjo laiku kitu,
Buvau aš sutrikus ir man dingojos jau,
Kad nesurasi paklydėlių savo natų.
Pabūk dar, saulei užslinkus už debesio,
Vasarą smilgoms siūruojant ir žiemą einant ledu,
Pabūk— šnabžda lūpos be atilsio,
Aš savo vardą prie tavo vardo dedu.
Visada įklimpstu ties jūsų kūriniais:( Taip, išgyvenimų aprašymas, - neišvengiamai. Tačiau, jei turime prie ko padėti savo vardą (valio:)), tai ką bereiškia tos graudžios melodijos, siūravimai smilgų, - kam tas archajiškas paplotis?... Negyvina, o - tiesiog uždaro ugnį. Juk ja gyvename?:) Vientulė - nuostabu... 4
Sugrįžus, kas tie vandens drumstėjai:
- volga kurinių nėra, (užsislaptinęs)..
- Mančos _ dvi datos, jose po vieną "eilių"
- Erla _ profesionali kritikė, jaunystėje bandžius rašyti..
Lietuva, didvyrių žemė. Atmintyje liko terminas- pacukai.
Prasmę užmiršau, gal kas atmena ..?
… sustojau apmąstymams.. Gerb. Šarlotė pajuokavo, kad stringa – juk būna kai viskas užstrigę... Tačiau vis tankiau suprantu, kad modern turi ir privalumų prieš klasiką – galimybę rasti kažką naujo ! Visad skaitau, kad kritikuoti žema-nepasiūlant savos versijos, tad telieka tarti A č i ū. Betrūksta mažmožio – pažymius, rašinėjančių atsipeikėjimo. Beje, pasidomėjus supratau, kad klasika autorei nesvetima. . Gerb. moderatoriai – s u p r a s k i t kritikų pas jus perteklius.
Nepraraskit p o e t ų !