Vis išeinu kasdieną po truputį
Iš duonos, oro, žemės ir vandens.
Jutimai svers, kiek gera buvo „būti‘,
Tiktai atodūsiai
Po juodžemiu
Gyvens.
Tolygiai mąžtu tarsi gruodžio dienos
Lig kūčių vakaro, jo paslapčių,
Kai spengianti tyla uždaro vieną,
Tarp sienų keturių
Kenčiu –
Švenčiu.
Gruodinis byra tarsi sudūlėjęs,
Sekundės kapsi deimanto lašais,
Fiksuotą laiką jau išpustė vėjai,
Bet „Kvailį“ su manim
Vis tiek
Sužais.
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai.
Plačiau...
2019-01-03 07:47
Gerai sudėliota,pasakyta!Gražu!Atskleista subtiliai, bet tiksliai.
2019-01-02 15:25
Taip, geras siūlomas variantas, jis priduotų kūriniui (tai frazei) kitą atspalvį. Ačiū.
O man kirbėjo mintelė, kad mes išeisime, o atodūsiai artimųjų gyvens. Ai, ką aš čia;) visai "išsinuoginau"
2019-01-02 15:03
Čia toks tobulinimas:
Tiktai atodūsiai
Po juodžemiu
Gyvi.
2019-01-02 14:03
Sekundės kapsi deimanto lašais, SUPER
2019-01-02 08:58
Oi, nelengvas, nelengvas, varnele...
Čia ne vien apie metų baigtį, daugiau apie žmogaus ėjimą saulėlydin savo. Yra ir humoro, juk niekur nesidėsi, reikės vieną kartą "išeiti".
2019-01-01 23:06
gan simpatiškai, lengvas toks
2019-01-01 22:35
Su gražiu lengvu humoru gruodžio palydos.
Smagių Naujų.
2019-01-01 17:27
Sausinis, Gruodinis, Vilkinis, Vilkų, Kalėdų, Pustis, Ragas, Didysis Ragutis- taip senovės lietuviai vadino gruodį.
2019-01-01 17:13
galėtu būt daina...Gruodinis(retas žodis), bet- gražus.