Žmogaus paveikslai 2;

... vėl beldžiu. Vis į duris,
bijodamas, kad jos neprasivertų,
tačiau nepaisant baimės, o vis tiek:
tuk – tuk! tuk– tuk! tuk – tuk!..
Matyt, kad  pasibelsti
kažkodėl svarbiau.

Nurimsta angelai,
išrengę į kelionę nekasdienę,
kai supratimas paprastas,
o ir aiškesnis nei dangus – – – 
Štai vėl regi, kaip nukrenta žvaigždė,
nepanorėjusi įvardinti savęs
Mete – Ooo – Ri  –Tu. 
ir suskauda, kad ne genys 
(gimtų, žalių miškų margas genys) esu..
Gal būt taip ir todėl, jog supranti
kad kaip žmogaus
taip pat ne toks! – ne toks! – ne  toks!
Aprimęs jau.
Sunkesnis negu vakar
(ar bent kada anksčiau).
Žiūri į saulę, o atrodo
dega žvakė...
Jau net nedaug svarbu
kas kaip galėtų būti,
kokia dalia ištiks gal šiandien, gal rytoj.
Jūs džiaugiatės: ir vėl Naujieji Metai!
Aš atsakau: man jų per daug.
Ir nemanau, kad reiktų melą iš savęs
lyg prakeiksmą burnoti:
– Dzievuliau,  ačiŪŪŪ...