Rašyk
Eilės (71353)
Fantastika (2143)
Esė (1679)
Proza (10258)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 41 (7)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nekuriu magijos ir neužbursiu žodžiais, bet galiu prisipažinti – aš bijau mirties. Bijau, kad mirs mano tėvai, seneliai, ir nesugebu įsivaizduoti gyvenimo be jų. Bijau teroristinių atakų atostogų metu didžiuosiuose Europos miestuose ir šautinių žaizdų. Bijau trombo, užstrigsiančio mano kairėje kojoje, ir bijau man iškastos duobės kapinėse toli nuo gimtųjų namų. Esu egoistė bei rimta hedonizmo išpažinėja – noriu, kad man viskas būtų gerai ir nesugebu pripažinti kančios.

Nepasitikiu savimi. Bendraudama su kitais, manau, jog jie yra už mane geresni, ir nesuprantu, kodėl po galais jie su manimi draugauja. Slapčia įtarinėju ir pavydžiu žmonėms jų sėkmės. Kurdama siekiu kitų pripažinimo, noriu visiems patikti. Menkinu save ir savo sugebėjimus, todėl tikiu perfekcionizmu – noriu būti tobulas žmogus, tikras idealumo įsikūnijimas.

Kai akimirkai įsimyliu, iškart save sustabdau, sakydama sau, kad tai tik niekingas susižavėjimas kitu ir paprastas noras susipažinti, nieko daugiau. Vengiu savo moteriškumo, kartais bandau jį paneigti. Bijau santykių, bijau gimdymo, išsigimimų, santuokos ir gyvenimo pakeliui į mirtį.

Delfi apklausoje 86% skaitytojų į klausimą „Ar turite vidinių demonų?“ atsakė – „Taip“. Nebandysiu paneigti rimtų Lietuvos visuomenės problemų: skyrybų, savęs žalojimo, alkoholizmo ar narkotikų, aš irgi esu viena iš tų 86 procentų apklausos dalyvių. Iš tiesų juokinga, nes mano baimės ir nepasitikėjimas savimi bei kitais, palyginus su priklausomybėmis, yra niekas, o vis dėlto būna taip negera, tad paspaudžiu raudoną kryžių kompiuterio ekrano kairiajame kampe. Staiga nė iš šio, nė iš to prisimenu, kad klaviatūra yra viena iš užterščiausių vietų mano kambaryje, tad suskumbu nusiplauti rankų.

– Vidinis demonas, vidinis demonas, įdomu, kaip atrodo tas parazitas? – garsiai mąstau, stipriai trindama muilinas rankas. Ir taip veidrodyje, lyg džinas iš savo lemputės, išniro manasis demonas: jo veidas atrodė pažįstamas, kažkuo primenantis visų matytų veidų mišinį su dominuojančiais mano bruožais. Piktdžiugiška šypsena švytėjo demono veide, bet turėkite omeny, jog visi išankstinės demono išvaizdos aprašymai yra tik vargšo žmogaus, negalėjusio pripažinti, kad jis ir yra demonas, prasimanymas.

Su demonu nutarėme nesilaikyti formalumų, demonas bus vardu Gintarė, bet Gintarė ne su „a“ riestiniu, o su „i“ kairiniu kirčio ženklu (kaip ironiška). Iškart radome bendrą kalbą ir puikiai sutarėme. Gìntarė nusivedė mane į savo būstą – tai buvo mano palovė, nors pagrindinė būstinė dažnai keisdavosi – priklauso nuo situacijos. Ant grindų mėtėsi iškarpos iš žurnalų, saldainių pakuotės bei plaukų kuokštai – viskas taip artima.

Visada maniau, kad demonas – tai velnio siųstas, vien blogio siekiantis žmogaus palydovas, tačiau taip nebuvo. Pasirodo, jog demonas atsirado ne dėl sunkios vaikystės ar begalinio noro pritapti, bet iš meilės. Dėl nesibaigiančio susireikšminimo ir troškimų.

Gìntarė visada būdavo šalia: kai skaičiau savo kūrybą garsiai, kai bandžiau susirasti naujų draugų, kai suskubdavau ieškoti tikslios sumos parduotuvėje. Visada šalia. Dabar, kai žinau, kas ta Gìntarė, imu suvokti save ir kaip vis dėlto egzistuoju šioje žmonių terpėje. Gìntarė pasakojo, jog dauguma žmonių savo demonų atsisako, juos išmeta į gatvę ir bando gyventi vieni.

– Tai neigimas, – pasakojo ji. – Žmonės negali priimti fakto, kad demonai yra jie patys, kad mes esame labai svarbi jų žmogiškumo dalis.

Aš sumaniau su savuoju demonu susibendrauti, neversti ant jo visos kaltės. Be jokių trukdžių įsileidau Gìntarę į savo gyvenimą. Iš pradžių buvo sunku, nes anksčiau mane lydėjo tam tikras nežinomybės jausmas, o dabar, suprasdama visas savo keisto elgesio priežastis, susikaupdavau ir skirdavau tam daugiau dėmesio. Gìntarė nieko nesakė, tik buvo šalia ir dirbo savo darbą, kurio iki galo nesupratau.

Po truputį save vis labiau priimdavau ir atėjus vasarai net save pamilau. Rugpjūčio gale Gìntarė išsivedė mane pasivaikščioti po mišką:

– Tu užaugai ir aš labai tavimi didžiuojuosi, mano manymu, esi pasirengusi gyventi be manęs, – tarė, žvelgdama į pušų viršūnes. Nieko nesupratau, gi maniau, kad Gìntarė bus šalia iki pat mirties, o dabar ji išeina. Giliai viduje norėjau, kad ji pasiliktų, nes tada jaučiausi saugi, būdama kartu su savimi. „Ne, tu neišeisi, – bandau sakyti, –  bet žodžių vis nėra.“ Garso bangos tą akimirką nesklinda ore ir mano vidinis demonas, jau pripažintas ir mylimas, pranyksta. Nežinau, gal verkiau iš džiaugsmo, o gal ir iš liūdesio, bet tikrai verkiau, eidama viena gerai pažįstamais miško takeliais. Stengiausi išsiaiškinti Gìntarės buvimo prasmę, bet pralaimėjau šią kovą. Man trūko žinių apie demonų misijas.

Jei jums yra tekę susipažinti su savuoju demonu, o po to jį paleisti, turbūt žinote, kad jis iš tiesų niekur nedingsta, o tampa jūsų esybės dalimi, tarytum įeina į jūsų molekulių struktūras, šiek tiek jas praardo ir ten apsigyvena. Kiekvieną dieną, ieškodami laimės bei savęs, keičiamės. Žodžiais, kuriuos pasakome vieni kitam, šypsena nepažįstamajam, žvilgsniu į priešais sėdintį pakeleivį, trukusiu sekundę, tampame žmonėmis. Ir galbūt netapsime geriausiais žmonėmis pasaulyje, tačiau bent jau būsime žmonėmis. Klausysimės pasaulio melodijų ir pajusime harmoniją, o kai ateis laikas, išeisime. Ir aš nebebijosiu trombo kojoje, nebijosiu garsiai skaityti savo kūrybos, nebemenkinsiu savęs bei pagaliau įsimylėsiu.

Nebandysiu išsiaiškinti, kur aš išeinu, ar į rojų pas Dievą, gal net neišeisiu, tik reinkarnuosiuosi ir pasieksiu Nirvaną, o gal mano kūnas tiesiog suirs žemėje arba manieji pelenai bus išnešioti vėjo po visą pasaulį. Mano egzistencijos įrodymų nebeliks, šito teksto irgi nebeliks. Nieko neliks, tik mirusiųjų prisiminimai apie demonus, virtusius žmonėmis.

2018-12-15 10:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-12 01:44
__________________
sakyti, – bet
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-16 01:34
chazlambijus
sąžiningai parašyta, tokius vertinu. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-15 14:12
klimbingupthewalls
keli patarimai: 1) atskirkite pastraipas (pataisiau šiame), 2) rašykite tvarkingas kabutes. ne,,tokias", o „tokais“ (pataisiau), 3) kai kalbat apie kitokį kirtį, galit rašyti raidę su tuo kirčiu (pataisiau irgi), 4) nesupainiokite laikų. jeigu kalbat apie praeitį, kuri buvo anksčiau, nei vėliau sekę įvykiai, tai atskirti tai padės būtent laikas. kitaip tariant, personažas bijojo anksčiau, iki susidraugavęs su demonu, o dabar nebebijo, todėl pradžioje turi būti ne esamasis laikas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-15 11:34
Luiza Šarlotė


Šis kūrinys savo siužetu daug įdomesnis negu prieš tai skaitytas. Jį priskirčiau netgi psicologiniams – filosofiniams tekstams. Kiekviename mūsų gyvena tas vidinis demonas. Bet ne tik jis. Kiekvienas savyje turime ir vidinį angelą. Kuris iš jų stipresnis - tai jau ne nuo mūsų priklauso, kad ir kaip keista ar gaila būtų.  Psichologai tai įvardija kaip altruizmą ir egoizmą.  Yra atlikta daugybė tyrimų ir prieita išvados, kad pasaulyje yra 90 proc egoistų ir 10 proc altruistų. Šis skaičius yra stabilus ir nepriklauso nei nuo šalies, nei nuo rasės, amžiaus ar lyties. Įdomiausiai, kad kiekviename altruiste yra 10 proc egoisto ir atvirkčiai – kiekviename altruiste tūno 10 proc egoisto.  Tai nepriklauso netgi nuo auklėjimo ir yra mums duota biologiškai (taip kaip jautrumas).

Nuvingiavau nuo temos. Taigi, remiantis mokslininkų išvadomis, šis demonas, vardu Gintarė, išeiti iš lyrherojaus vidinės būsenos negalėjo, nes tai yra jo buveinė. Taip, kaip toji pati buveinė yra ir mažo, kampe užspiesto angeliuko. Reikia ir jį kalbinti, leisti jam atsitiesti, neleisti būti užgožtam vidinio demono.
Pabaiga priminė pasaką, kurioje viskas baigiasi laimingai – slibino nugalėjimu.
Už siužetą -3, už meninę raišką – 5. Bendras balas 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą