Rašyk
Eilės (70930)
Fantastika (2141)
Esė (1679)
Proza (10239)
Vaikams (2451)
Slam (55)
English (1079)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







– Čia turėjo būti „Bobas Dilanas“, gal esi pamiršusi, kad jis laimėjo Nobelio premiją, – Skaidra sėdėjo ant lovos ir vartė kryžiažodžių rinkinio puslapius. – Nejaugi tu tikrai eisi į jos laidotuves? – paklausė stebėdama seną moterį, besirenkančią švarkelį ir vis žvilgčiojančią į patiestą sijoną. Ji tarsi vengė Skaidros klausimų ir keitė temas.

– Rožinė spalva per daug ryški, nemanai? – moteris pridėjo švarką prie krūtinės ir švelniai nuvalė dulkes, – žinai, Jolantai patiko rožinė, ji turėjo vieną labai gražią suknią, su kuria eidavo į Mišias. Maloni moteris, juk mano draugė, todėl ir eisiu.

– Močiute, nejuokink, jūs net autobusu kartu nevažinėdavot, laiptinėje nesikalbėdavot, o per Mišias ir ramybės viena kitai nepalinkėdavot. Kvailai elgiesi, juk mes tau siūlom kartu važiuoti ir atšvęsti mamos gimtadienį, bet tu vis tiek savo, – mergina nusižiovavo ir išėjo, palikusi močiutę vieną. Ši ir toliau rinkosi tinkamą aprangą.

Birutė sėdėjo autobuso priekyje ir stengėsi prisiminti vieną eilėraščio rimą: „Krito baltos snaigės, / kaip žiedai balčiausi, /lyg maži...“, „kas gi tie maži, ką jie daro“ – mąstė moteris ir spausdama rankinuko rankeną pažvelgė pro langą. Vilnius skendėjo begaliniame skubėjime: mašinos zujo aplink it kokios musės, o žmonės priminė skruzdėles, nerimastingai bėgiojančias šaligatviais. Birutės anūkė buvo teisi: juk Jolanta nebuvo jos draugė, net ne priešė, tiesiog žmogus, kurį kažkada pažinojo, o dabar jo nebėra, dingo, paskendo užmaršties vandenyse ir nežada sugrįžti. Vis dėlto šis faktas moters negąsdina, galbūt su amžiumi, padidėjus pažįstamų mirtingumui, laidotuvės įgyja kitą prasmę. Tai savotiškas ritualas, kuriame privaloma dalyvauti, kaip jaunystėje buvo vestuvės, dabar – laidotuvės. Birutė šyptelėjo – o kaipgi ji bijojo savo tėvo karste, jis buvo toks jaunas, toks gražus, ir atrodo, tuoj atsikels, prisijungs prie gedinčios šeimos. Taip nebuvo – jis tiesiog gulėjo, bet tame kambaryje jo nebebuvo. O gal buvo? Birutė nežinojo, net nenorėjo žinoti, nenorėjo abejoti savo tvirtais įsitikinimais.

Lange pasirodė bažnyčios stogas, kitoje stotelėje reiks lipti. Autobuso durys atsidarė ir į veidą plūstelėjo gryno oro gūsis, Birutė atsiduso. Atsargiai dėdama kojas ant šaligatvio plytelių, ji ėjo palei pavienes kavines, skleidžiančias pigios kavos kvapą. Birutė paskutinįkart pavalė sijono kraštą ir įėjo pro bažnyčios duris.

Velionė buvo paguldyta prie altoriaus, o aplink karstą blaškėsi nelaimingi giminaičiai: jie tai merkė gėles, tai jas išiminėjo iš vazų ir verkė. Buvo karšta diena, tad ašaras galima sumaišyti su prakaitu. O<. > tie nelaimingi žmonės, kurių pažastys papuoštos prakaito žymėm, turbūt jie verkė labiausiai. Bet pastarieji savo šlapias pažastys intensyviai slėpė: rankomis dangstė drėgmę, nutraukinėjo rankoves žemyn, kad tik nesimatytų ištirpusių kūno druskų. „Prakaitas neturėtų būti gėdingas dalykas“ – pagalvojo Birutė, – „juk visi jos šeimos vyrai bei moterys daug prakaitavo daržuose, laukuose, miškuose – tai buvo sunkaus darbo rezultatas, ar įrodymas.“ Mintyse iškilo aiškus motinos paveikslas, kaip ji su raudona skarele skinasi per rugių lauką, jos marškiniuose įsisenėjęs prakaito kvapas puošė mamą, darbo ikoną. Ji su tėvu dalgiais pjaudavo žolę ir abu išprakaitavę visą kūno vandenį grįždavo namo. Mamos skruostai įraudę, tėvo akys gyvai skraidydavo po kambarį, kol nepamatydavo savo mergaitės. Birutė puldavo jam į glėbį ir uosdavo jo juodus plaukus, kuriuos dar ir dabar užtiktum miško takeliuose. Bet tai tebuvo trumpalaikiai epizodai, daugiau Birutei vaidendavosi trauktinės butelis ant naktinio stalelio ir zigzagais išvaikščiotas snieguotas takelis. O gal pamišęs trankymas į duris, netyčinis akmenų laidymas į langus – visa tai tarsi vakar: mama sėdi kampe ir siuva tėvo kelnes, bet tėvo niekur nėra. Birutė tik ieško jo, jo juodų plaukų ir žvitrių akių, tačiau nerado. Kitą dieną į duris pasibeldė kaimynas Tadeušas, savo aštriu akcentu sunkiai dėstydamas įvykių seką motinai. Ši tik oriai laikė galvą ir kartas nuo karto papurtydavo sijono klostes.

– Ačiū, Tadi, kad pranešei, – dėkojo žvarbus mamos balsas, Birutė iki dabar ieškojo jame užuojautos tėvui, bet nerado, nebuvo kur rasti. Tėvas užkietėjęs alkoholikas, kuris tik retkarčiais mylėjo savo šeimą, o labiausiai mylėjo butelį, ne! daugiau butelių!

Birutė slinko gatvės pakraščiais, laidotuvės ją išsekino, dabar tesinorėjo ramiai grįžti namo ir išsiverkti.

Birutė kantriai sėdėjo autobuse, prie lango, ir stebėjo aplinkinius. Mergina priešais klausėsi muzikos, jos pėdos mušė taktą, o pirštai grojo dešimčia įvairių instrumentų. Kažkas pakyla nuo sėdynės ir nusvirduliuoja prie muzikantės, kiša savo šlykštų veidą prie merginos, ranka glosto skruostą ir bando kažką pasakyti. Sėdinti moteris tarsi suakmenėjo ir bandė pajudinti iš bronzos ir vario išlydytus pirštus. Nieko. Mergina išsisukinėja, maloniai vyrą atstumia, tačiau šis neatstoja – visi akimis palydi stotelę ir lyg susitarę nežiūri į jų pusę. Pagaliau scena baigiasi ir mergina išlipa. Aldona iškvepia visą orą iš savo plaučių, jog jai net apsvaigsta galva, ji tyliai sukalba rožinį ir ruošiasi išlipti sekančioje stotelėje.

Butas buvo tuščias jau nuo neatmenamų laikų, tačiau dabar jis buvo ne tik tuščias, bet ir vienišas – Aldona sunkiais žingsniais užlipo iki durų ir jas atrakino. Nosies ertmes užvaldė saldus mandarinų kvapas, kuris pirma nudžiugino, o tik po to supykino. Geradarių papiktinta Aldona krito į fotelį, tiesiai priešais televizorių, ir paspaudė raudoną mygtuką. Tuojaus prasidės moters gyvenimo fonas: muzika, pašnekesiai, kurie leis Aldonai, it kokie narkotikai, pamiršti laidotuves, o svarbiau – savo gyvenimą.

2018-12-14 13:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-15 17:41
chazlambijus
yra gerų epizodų. kalba normali (neužknisa mesti iki galo neperskaičius). siužeto kaip tokio nesti, senos klišės apie tėvą girtuoklį.
ir dar standartinis paperėjimas į Šiukšlių Dėžę.
Jinai kas jums (visų klausiu), apsauga nuo kritikų, nes: "žinau, kad š.., bet gal ir ne, nepeikit" ?



Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-14 21:52
Luiza Šarlotė
Vaizdžiai ir sklandžia kalba aprašyta, lengvai skaitėsi. Kažko naujo ar netikėto negavau, o gal tiesiog neradau. Brandaus amžiaus žmonėms būdinga vaikščioti į laidotuves ir tokiu būdu tarsi atiduoti duoklę velioniui. Ne kartą mačiau, kaip susisėdusios moterėlės tyliai šnabždasi, viena kitai pasakoja naujienas, aptarinėja įvykius ir net linksmai pokštauja, juokiasi. O kur daugiau susitiksi su giminaičiais ir pažįstamais, jei ne per laidotuves?

Toks jausmas, kad šis tekstas skubotai surašytas, stengtasi jį net greičiau užbaigti ir iš močiutės Birutės ji jau tampa Aldona. Pabaiga neįtikina, reiktų paieškoti stipresnės ar gilesnės minties . 3
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą