Zima

žiema užplūs visus nepasiruošus
kely už duoną bus svarbiau druska
ir saulė smilks kaip senas papirosas
šviesos signalais mirksinti kažką

tarsi norėtų ką svarbaus pranešti
ką būsime pamiršę taip seniai
kur plyti marios užmaršties bekraštės
vandens ženklais rašyti sakiniai

kaip negazuotas butelis „Neptūno“
vanduo toks grynas – niekas neišsems
nors mumyse ištroškę džino tūno
kūrybos demonai nematomi visiems

ims trauktis ledas plonas tarsi lukštas
pramušus jį tik verias tuštuma
ir nieko čia aplink nėra – nebūkštauk
tai tik žiema sidabrą nešdama

barstys jį tyrą laikiną bet švarų
grubia ranka sau veidą prisidengs
visai prie užmaršties bekraščių marių
rašau tau laišką šakėm ant vandens

tiksliau ant ledo tarp pačiūžų raštų
tarp properšų kur veriasi staiga
tiesiog reikėjo kad kas nors praneštų
ir užrašytų žodį: pabaiga.