...

Mes vienas paskui kitą sekėm, o
diena vis vėso, kelias kilo, skliautas niaukės.
Ir pagalvojau – štai iš ko akmuo
manierų mokosi, taip gimsta kaukės.
Kurioms pritaikyti minkšti veidai         
ūmai atrodo iki neįskaitomumo ramūs – 
lyg  vakarykštį laikraštį sklaidai
ir jokio vaizdo gylio panoramos,
ir štai mes einame dabar greta,
nereikia kopti, o deguonis                           
toks tirštas lyg medus su arbata
ir ne į priekį, o atgal jo skonis
parsiveda, ir, ką gi, vėl namie,
danguj daug debesų, galėtum
išplaukti, kai tokia drėgmė
buriuoti burėm net skylėtom
ore, kur vietoj vėjo tik
atokvėpiai ir įkvėpimai gilūs,
pilni žinojimo – jauti?
Matai – žinojimus apsikabino tylos.