it stiklas

aikštė spengianti tyla
po stiklo plokštėmis
suspaudžia
kvėpavimas į žemę
geriasi

apsidairau
kojos jau kitąpus
žemyno

kai visa materialu
sutrupa it stiklas
išsilydo pučiamas
formomis

išskaitome jas
matiniai skaidrūs
pradmenys
 
stiklo pūtėjas
iš naujo perpučia
aplink žemę eidamas

aplink savo palapinę
vidury stiklo aikštės
susideda mus
kolbas

šokdina fleita iš
siūbuodamas
ant stiklo plokštės

aš kolboje
mano kūnas
kolbos mūsų dūžta
pilnas delnas
smulkiausių šukių

kiek laipsnių
stiklui išlydyti
pagal aprašymą
šventame rašte