Fragmentai

Gatvė


Išėjusi iš autobuso turėjau prasibrauti pro baisią Vilniaus stotį, kurioje apstu vilties netekusių keistuolių, kuriuos, jeigu galėčiau išmaudyčiau vonioje, pakvėpinčiau levandomis ir liepčiau eiti laimės ieškoti. Jų gyvenimuose daug romantikos, o maniškiame mažai, nes kaip ir skaitėte prieš tai buvusiame skyriuje – daugiausia ypatingumo gali gauti stebėdamas elegijas ir meditacijas pro autobuso langą. Jeigu žmogus studijuoja lietuvių filologiją, tai reiškia, kad jis skaito daug, bet ne visada tai, kas jam patinka, todėl nori nenori tave formuoja tau nepatinkančios knygos. Maža čia romantikos, daug juodo darbo.

Dabar tempiu tą savo lagaminą, pilnut pilnutėlį knygų, kurį parsivežiau iš savo namų Klaipėdoje. Gyvenu name prie jūros, jis esti laukuose, o mano kambarys – palėpėje. Iš šitų detalių skaitytojas gali susidaryti vaizdą kokio žiauraus, neišmatuojamo levelio esu užkerpijusį ir pelėsiais apaugusi akiniuota filologė, kurios borderlainas ir fantazinė sąmonė apaugusi skaitytomis knygomis, žiūrėtais amerikietiškais, aristoteliniais serialais. Skaitydamas bet koks žmogysta ar tai jaunuolis, ar jauna (tokia pat kaip aš) filologė turi suprasti, kad nors ir esu medžiaginių maišelių, džiovintų obuolių ir socialinio akvardumo karalienė, visgi esu jauna ir moderni moteris.

- Blet! – sušukau, nes niekaip nesuprantu tų piktų Vilniaus trūlo vairuotojų. Jis ką tik uždrėbė gerą toną senamiesčio balos eliksyro man ant neseniai įsigytų levis džinsų. Niekas labiau nevaro į neviltį ir nemalonina savo savigaila, negu terbų tempimas, kažkur naktį, stotyje, kur ramuma, pavojai ir anie vilties netekę žmogystos suteikia prieskoniuko. Pagaliau priėjau stotelę ir atsisėdau ant suoliuko, stebėjau žmones ir jaučiuosi didelė, graži ir švari. Privažiavo trūlas, įlipau į jį ir važiavau namo. Rytoj seminaras. Brrr.


Rytas (pasaka be galo)


Vieną ankstų, oksfordišką rytą, kada liūdnas, bet gražus rūkas kondensavosi ant senamiesčio lango atsibudo jauna filologė ir tingiai pasiražė savo medvilninėje, 90 laipsnių vandenyje išvirintoje, nukrakmolytais nėriniukais padabintoje patalynėje. Ant jos lovos šoktelėjo rainas katinas, kurio vardo nieks nežinojo tik jis pats ir ėmė trinti miauksėti ir trinti savo ilgą uodegą jaunai filologei į veidą. Susivėlusi ji išsirioglino iš lovos, valgydama skrebutį su aviečių uogiene ir riešutų sviestu nufotkino neseniai iš Londono parsivežtą Jane Eyre leidimą.
- paskaitysiu rytoj, - tarė skaisčioji knygų skaitytoja.
Pavalgiusi pusryčius ji palaiminga apsirengė iš vakaro paruoštus rūbus, pasidažė lūpas, išsivalė dantis ir išsiskalavo burną žaliosios arbatos ir rožių skonio burnos skysčiu, kuris meiliai išdegino burnos gleivinę. Laikas eiti, nes iki naujut naujutėlaičio autobuso atvažiavimo, kurį miestui parūpino turtingas mecenatas, liko vos 15min. Ji pačiupo savo iš vakaro paruoštus namų darbelius, kuriuose visi teiginiai argumentuoti, paryškinti pastelinės spalvos žymekliu, dargi konspektukai iš papildomos literatūros ir jau pradėtas rašyti baigiamojo darbo įvadas. Lauke tvyrojo gaivus ryto rūkas, fone plojo gražūs klasicistai baltomis pėdkelnėmis ir savo šuniuką vardu Dešinysis Smegenų Pusrutulis linksmutis vedžiojo Kantas. Jaunoji filologė jau sėdėjo autobuse tiesiai vežiančiame į Vilniaus Universitetą. Jame ji spėjo perskaityti dar kelis savo mėgiamo poeto eilėraščius, pasižiūrėti pro langą ir nesinervinti dėl peregarų smirdančių alkoholikų, besimuistančių vaikiščių ir besispardančių bobučių.

Taip niekada nebuvo ir nebus.

Viena ankstų rytą jauna filologė pramiegojo žadintuvą, prisiminė, kad neperskaitė Radviliados, nes nuo patosinio hegzametro smegenys skyla į dvi dalis. Ji nespėja į autobusą, todėl išsikviečia uberį, kuris atvažiavęs už 15min nulupa nuo jaunos filologės daugiau nei 4 euriukus ir 35 euriuko centukus. Taigi, Vilniuje buvo uberis, uberyje buvo uberio vairuotojas, o uberio vairuotojas tikrai neskaitė Radviliados, todėl jauna filologė buvo priversta greituoju būdu gūglinti, kas ten per š: „aha, Radvila Rudasis, lotynų kalba, Lietuva tai tėvynė, visi mylim. Ok, tiks – galvoja“. Taigi, ji išlipa iš uberio su visomis savo terbomis, būna maloni su vairtuotoju, nes niekada nežino, kas gali nutikti gyvenime, todėl reikia su visais elgtis maloniai. Nubėga prie kavos aparato ir nusiperka kavos su pieniuku. Nešina 1 medžiaginiu maišeliu su neperskaitytomis monografijomis, 1 kompu ir dar kupše, kurioje GALBŪT YRA tos dienos seminaro knygos ji sutinka savo kolegas prie auditorijos durų. Ji kalbasi su kolegomis, visi myžčioja į kelnes ir niekas nenori papasakoti jai apie Radviliadą, nes gaila informacijos. Viena sako:
- nu sorry, bet gali ir pasigūglinti.
Mergina puola į neviltį, nusprendžia neiti į seminarą, o eiti į biblioteką, kurioje perskaitys Radviliadą ir dar padarys ND, užsilikusius nuo ano mėnesio. Taip, geras planas. Kaip tarė taip ir padarė. Nusipirko dar vieną puodą kavos. Šiaip ne taip užsilipo į aukščiausią bibliotekos bokštą ir užsimanė sisioti. Tada kažkur 15min ėjo iki pirmojo aukšto, kur yra tūlikas užtruko ten dar 10 min., nes užsiskrolino telefoną, tada kažkur dėl slėgio pasipriešinimo į aukščiausią bokštą lipo 15min. Pagaliau nurimo. Atsisėdo ir ėmė skaityti. Nustebusi, kad viską supranta ir TIKRAI GALI DIRBTI perskaito 1 Radviliados dalį, bet kitas dalis nukelia kitai dienai, jai suskausta širdį, mergina ima verkti. Sako, kad važiuos namo į savo jaukų butuką, kuriam žiūrės serialą.

Vieną ankstų oksfordišką rytą į jaunos studentės langą pasibeldžia nuostabi aukšto slėgio saulė.




Sueižėjęs Čekoslovakiškas trūlas XXI a. Vilniuje

Maloningai važiuoju kaip bulvė ir prispaudusi galvą prie garuojančio lango prisimenu poster'į:

“Intellectual girl, who also loves her titties” arba “a how to be awesome guide for the modern messy feminist”.

Mėgstu pinterest’ą ir jo iliuzijas, Oskaro Vaildo retro viršelį įspaustą tarp dviejų fotošopinių, glotnių kaip pieniškos dešrelės kojelių, kavutės, kuri yra daugiau nei kava, o tikrų tikriausias menas. Mielas skaitytojau, negi tu tiki, kad visa tai – tiesa? Aš taip. Labiausiai mėgstu feministinius, ekstrevagantiškų moterų plakatus, kuriuose seksuali retro brunetė vienoje rankoje laiko pistoletą, o kitoje kokio egzistencialisto filosofijos veikalą.

Prisipažinsiu – parsidaviau.

Trūlas sustoja.
Šalia manęs atsisėda vyriškis.

Taiga, klasifikacija bus tokia. Pakartojau sau ir ėmiau mintyse rašyti sąrašą:

1) Išlaisvinti su intelektualinę panterą
2) Gerti raudoną, sausą vyną, tyrą viskį su leidais arba brangius kokteiliukus.
3) Skaityti tik sunkią, intelektualią literatūrą.
4) Būti kaip ta sunki intelektualinė literatūra.
5) Rengtis klasikiniais kostiumėliais
6) Išmokti įeiti į kambarį, kad nuščiūtų visi.



Seminaras



Susirinkome kaip ir kiekvienais metais. Atsisėdau prie durų, nes kitu atveju mane ištiktų sunkios formos panikos ataka. O dabar skaitytojau, susipažink – tai moterų kolektyvas, įskaitant ir poetą Antaną, tą keistą erasmus studentą iš Lenkijos, kuris kalba laužyta lietuvių kalba ir Mr. T, kurio vardo nesakysiu, nes kiekvieną kartą tamstą išvydus mane ištinka vizijos ir nedelsiant imu jaustis lyg koks Mickevičius.

- Sveiki studentai ir studentės, jus sveikinu su naujais mokslo metais ir paskutiniaisiais mokslo metais, - didingai tarė Docentas vardu Docentas.

Diana, gražiausia kurso mergina, pakėlė savo preciziškai išpešiotus antakiukus ir pažiūrėjo skeptiškiausiu savo įmanomu žvilgsniu į Docentą vardu Docentą.

- Siūlau pasitarnauti bendruomenei ir išsirinkti bendruomenei aktualią bakalauro temą. Neskaitykite gotikinių romanų. Jie bus ir bus. Geriau imkitės liudijimų, - tarė Docentas.

Aš negirdėjau ką jis sakė. Mano galvoje glūdėjo reginys.


Reginys


Buvau Italijoje. Kažkokiame keistame senamiesčio bute. Neskaičiau jokios filosofijos, o kam? Buvo tas vasaros lietaus kvapas, ozonas ar kaip ten jis. Buvo 4 valando ryto – lygiai poetiniai paryčiai veik primityvo kvapo. Poetiniai paryčiai, kartoju tau. Žinot, XIX a. pradėjo vieną užburtą ratą, nuo kurio nebegali atsiplėšti nė viena romantinio idealo ištroškusi filologė – tapatinimosi su kraštovaizdžiu ratą. Tai ratas toks, veik semiotinio kvadrato gilumo ir šviežio agurko su medaus šmotu paprastumo:

Skaitykit mažos mergaitės balsu:

Pirma. Nuošia vėjelis, iš pažiūros šaltas, bet tai vasaros metas. Lyja šiltas lietus ir eina nuogut nuogutėlis moteriškas kūnas. Vaizdą matote nuo kojų pėdų. Jeigu dažnai neskaitote knygų – galvojate: iš kur tas vaizdinys? O aš jums pasakysiu paprastai – kraštovaizdį tapatinate su savo kūnu. Ir tai daro daugelis žmonių.

Antra. Esate senamiesčio bute. Matote baltos spalvos patalynę. Ir arkos formos langą. Jūs matote tą lovą tuščią, nes įsivaizduoti tikrą kūną – pernelyg primityvu. Čia jūs tapatinatės su interjeru.

Trečia. Važiuojate traukiniu. Esate vienas. Pro traukinio langą matote kalnus – o kalnai sukelia tokį jausmą, kurį užsienio mokslininkai vadina – sublime. Tai ramybės ir šokio nuo lyno ant Bruklino tilto lygio jausmas. Tai Škėmos ir Emile Bronte prozos mišinys. Dar pridėkite kertinius filmus paaugliams: Mr. Nobody ir Call me By Your Name, o tu mažytis, užsislėpęs romantike! Aš žinau, kad vakare klausai Šopeno. Aš žinau, kad tu žinai, tu žinai, kad aš žinau. Ir mes vistiek meluojame vienas kitam į akis. Skaitytojau, kadangi tu manęs dažnu atveju nesiklausai, o ir nepastebi, nes esu puikiai užsimaskavusi meilės ninzė, sakau, kad tas kalnas pro kurį tu važiuoji ne tik metafizinis šios įdomios gamtos stebuklų šulinys, bet tai pirmasis bučinys.

Ketvirta. Saulėlydis leidžiasi. Tu klausai muzikos pro ausinukus. Pamatai namelį, o iš jo rūksta dūmai. Galvoji, kad gražu ir visai nepyksti ant savęs, kad leidi sau panirti į namelio dūmą. Tokią ramybę gali pajusti tik skaitydamas Platono dialogus. Prisiskaitęs Platono dialogų ir jais patikėjęs tu gali grįžti į seminarą ir būti ramus. Dar gali susirgti depresija, jeigu jau nesergi ja. Saulėlydis leidžiasi. Du giminiški žodžiai, su ta pačia šaknimi. Bet saulėlydis leidžiasi. Ir aš pažadu tau, skaitytojau, mesti rūkyti, mesti, o tada pasiekti daug, būti stipri, pažadu tau įstoti į Oksfordą, pažadu tau būti bestselerio autore, pažadu užrašyti tau savo išpuikusį jausmą.  .



Akademinis bestseleris literatūriniam lauko išjudinimui skirtas visiems ir durniems, ir kvailiems

„manau, kad reikia grįžti prie luominės santvarkos“
random influenceris

ĮVADAS

„Dėkoju savo ištikimiems draugams, palaikytojams ir kritikams už šį ilgą nueitą kelią. Dėkoju savo ištikimam kolegai ir bičiuliui Mažiukui Giliukui, kolegoms-nebičiuliams, nes opozicija visada gimdo tiesą. Dėkoju savo katinui, kuris gyveno ant pečiaus ir savo tetai Šermukšnienei, laukusiai manęs už kadagio su naminių erškėtrožių žiedlapių džemu. Dėkoju, lenkiuos savo kukliu reveransu, tai buvo nuostabus laikas. Laikas, kuris privertė mane užaugti. “

Nugarėlės drama

„Taigi, jos gyvenimas buvo kaip impresionistinis, dramatiško impulso, nesąžiningos savirefleksijos, nuostabiausios idiotybės esencija. Pasaulis yra idiotai, o mes esame amžinybėje, beprasmybėje ir kosmose įstrige gyvenimo pakeleiviai. Mes skaitome poeziją, mes klausomės poezijos, mes geriame ir rašome. Vaikštome iškėlę galvas Vilniaus senamiesčio gatvėmis, bet vieno trūksta – tikrumo, tyrumo. Niekas nėra gražiau už tikrą nuoširdumą, kuris tėra akimirkos žybsnis ir nieko daugiau, nes iš prigimties žmonės yra nestabilūs niekšai, kvailiai, aš esu kvailys, savidestrukcinis pienburnis. O apie monografiją – tai ką žinau. Šūdas visiškas“ – „Vilnius Sassy Egzistencialist Boy Review“

„Dar vienas bandymas, bet šovimas pro šalį. Trūksta gilesnio paaiškinimo, kalbos pajautimo, intelektinio turinio, nes mes čia kūryba be intelekto – netikime. Siūlau autorei neberašyti, nes tai tiesiogiai kenkia jos savivertei“ – „Sąžiningų ir objektyvių intelektualų asociacija „Slenkančios smegenys“

„Labai subjektyvi ir atskleidžianti pasąmonės ertmes, kuriose paprastas žmogus, įstrigęs kasdienybėje niekada nepajus. Tai lyg sąmonės srautas, bet tai ne sąmonės srautas. Tai aš-tu, tu-aš, aš-aš, tu-tu, mes-jūs, jie-jie, jos-jos, jie-jos, mes-jie, jie-aš, aš-jie dialogas“ – literatūros, meno, teatro, gyvenimo, lauko želdinių, kritikė teta Šermukšnienė.

„Ale knyga tai vyriškinė. Kas toukias gal skaityt. Bleha muha. Dirbk eik, mažilieli tu, neiks už tavi nepasidarys, ni karvi nepasimelš, ni neiks. Ale tfu tfu tfu“ – anonimas

„Ar jūs pykstate ant savo dukros, kad ji pasirinko literatės kelią? Papasakokite kaip jautėtės, kai sužinojote, jog ji moka rašyti“ - literatūros, meno, teatro, gyvenimo, lauko želdinių, kritikė teta Šermukšnienė.

„Ale sakiau nesakyt, kad aš juos tievs“ – tėvas

„Ir vėl tas tėvas. Tik benueik kur literatūra tai ten tuoj tėvas, tėvas, tėvas, tėvas“ – super tėvelių klubas

„Čiaaaupk snookį tu minkšts a kas tau y? “ – tėvas

„Pone, nusiraminkite, įkvėpkite, pasistenkite suprasti savo dukrą. Papasakokite apie savo vaikystę“ – super tėvelių klubas

Atėjo katinas ir pridirbo vidury scenos

„Kokią da vaikystę, kokia da vaiskystę? – tėvas

„Viskas, tėvas eina į kampą, rašau dvejetą į dienyną, super tėvelis, jeigu dar provokuos tėvą rašys pasiaiškinimą direktoriui“ - „Sąžiningų ir objektyvių intelektualų asociacija „Slenkančios smegenys“

„Gražieji baudžiauninkai, fermeriai ir kiti tikrųjų vertybių mylėtojai, ar galim pasibaisėję šita literatūrine išdaiga velnių eiti namo. Man vynas kaista“ - „Vilnius Sassy Egizstencialist Boy Review“ – „ir tiems, kas nepripažįsta manęs – kartoju dar kartą, nes jūs, žmonės, negirdit – aš OSKARAS VAILDAS blia“

„Jopapa, dar viens... Tyliai būni Statkevičius“ – tėvas – „ Kas tas Oskars Vailds“

„Tavo tėvas“ – tėvo tėvas – „Jurgi, tu iš tikrųjų airis. “

„bliaaaaaa“ – tėvas

„Monografijos autorė – tikras lietuvių literatūros perlas, kuris praturtins ne tik jūsų knygų lentyną savo stilingu viršeliu, bet ir suteiks skaitymo malonumą, įtrauks šokiruojančiais įvykiais ir praturtins jūsų akademinę fantaziją dar negirdėtais teiginiais“ – Almutė

„Iš tiesų tai labai rimtas akademinis įvykis“ – rimtas profesorius, kuris sąžiningai dirbo visą gyvenimą

„Nuj nuj, klausau. Kū dar pasakysi? “ – tėvas

„Nors esama įvairių nuomonių, manau, kad ši knyga padės kiekvienai jaunai filologei arba filologui dar labiau atsiskleisti. Skaitydamas matau, kad idėta daug darbo, žinoma, esama vieno kito netikslumo, tačiau net ir ten reikėtų gilesnės mokslinės analizės“ – rimtas profesorius, kuris sąžiningai dirbo visą gyvenimą

„Aš nesutinku, jūs pernelyg sureikšminate struktūrą ir nepastebite kas slypi už teksto, tekste, ant teksto, tarp teksto, po tekstu. San-ti-ky-je su tekstu, kūriniu, kūriniu skirtinguose momentuose, akimirkose. “ - literatūros, meno, teatro, gyvenimo, lauko želdinių, kritikė teta Šermukšnienė.

„Na, - juokiasi rimtas profesorius, kuris sąžiningai dirbo visą gyvenimą, - „žiūrint iš kurio kampo pažiūrėsite, gali būt ir taip, ir taip“ – teigė profesorius.

„Totalinis šūdas parašytas socialiai angažuotų grafomanų, infantilių mergaičių. Nespausdintumėme, neskaitytumėme ir kitiems neduotume. Tikroji literatūra buvo seniau“ – Literatūra ir Menas

„LDDDDKKKKK“ – idealistas, kuris sąžiningai dirbo visą gyvenimą.

Va čia ir sustokim. Tėvas supyko ir pradėti tempti už plaukų atstovą iš „Vilnius Sassy Egizstencialist Boy Review“ aplink juos subėgo kiti knygos skaitytojai ir ėmė šaukti: KRAUJO, KRAUJO, KRAUJO. Visi ritosi kūltversčiais, darė špagatus, rėkė vienas kitam į veidą, iš burnų ošė audros ir rovėsi maisto likučiai kaip medžiai iš dirvos ir traukiami šitos nenusakomos, veik juodosios skylės magnetizmo traukos pylė purvą vienas ant kito. Vaizdas, neslėpsiu, buvo makabriškas. Tetos Šermukšnienės šunelis apsisiojo visus popierinius laikrašius ir laikraštis išnyko, nes nebuvo įsiamžinęs begaliniame interneto tinkle. Teta Šermukšnienė ilgai raudojo dėl to, kiek žaliavų buvo išnaudota vieno popierinio laikraščio skaitymui.

„Nepyk“ – lyg nusikaltęs vaikas sakė tėvas

„Dabar jau tau niekas tėvai nepadės, gyvenimas yra žiaurus, jeigu ne aš iš tavęs pasityčiosiu tai kiti pasityčios. Todėl aš tyčiosiuos iš tavęs“ - „Sąžiningų ir objektyvių intelektualų asociacija „Slenkančios smegenys“

„Viskas yra beprasmiška, nes mes esame viso labai balsai ant kažkokios fi-lo-lo-gės knygiukštės, tik įsiklausykit kaip skamba lo-lo. Kas aš? Lolitų skaitytojas? Ne, viešpatie pone Dieve, jeigu tu toks esi, greičiausiai ne, aš NYČĖS skaitytojas, aš esu T. S. Eliot skaitytojas, aš skaitau Platono dialogus ir žiūriu į graikų skulptūras, o jūs jūs“ – pasakė „Vilnius Sassy Egizstencialist Boy Review“ ir nusižudęs išnyko amžinybėje.

„Gerrraaaaaai... “ – nepatogiai, bet profesionaliai sako rimtas profesorius, kuris sąžiningai dirbo visą gyvenimą, - matote, jeigu ir toliau taip bus...
„Jei ir toliau taip bus – nieko ir nebus“ – nukirto „Sąžiningų ir objektyvių intelektualų asociacija „Slenkančios smegenys“ – būkit sąžiningi čia niekas nevyksta padoriai, mes esame tik balsai ant knygos nugarėlės ir pasitikime savo likimą stoiškai. Medituokime.

„Je, je, pečius pats nepasikurs. Arive derči“ – sako tėvas ir išeina
Su juo kartu ir tėvo tėvas, super tėvelių klubas, literatūra ir menas, idealistas, kuris dirbo visą gyvenimą. Visi išvarė pažvejot. Normaliame gyvenime jie gaudė dideles lydekas, džiaugėsi gražiomis moterimis, tęsė savo giminę ir dėvėjo juokingas šlepetes sėdėdami ant minkštų sofų iš Baldų Rojaus.  „Sąžiningų ir objektyvių intelektualų asociacija „Slenkančios smegenys“ atstovė pakėlė ranką ir prie jos pribėgo šunelis, o tik tada teta Šermukšnienė. Vėliau savo monografijoje pastelinės rožinės viršeliu ji rašė, kad pajuto kažkokį aš-tu, tu-ji ryšį. Jos liko stovėti knygos nugarėlėje ir stovėjo ten, kol pageltonavo ir jas užsmiršo amžinybėje. Dar liko rimtas profesorius, kuris sąžiningai dirbo visą gyvenimą ir tęsė savo tyrimus, nes toks jo darbas, jis džiaugiasi tuo, ką turi.




TRAUKINYS


Ilga ir sudėtinga kultūrinė literatūrinė fenomenologinė kelionė traukiniu

„Vieną liūdną sekmadienio popietę važiavau atgal į Vilnių ir sutikau savo meilę“, - skelbė „Pozityvaus ir sveiko meno žurnalo“ antraštė. Regina Šermukšnytė – puiki rašytoja – duoda interviu kažkokiai pienburnei praktikantei. Lyžteliu smilių, jog būtų patogiau atsiversti kitą puslapį. O ten R. Šermukšnytė stovi prie savo gražiosios obels gražiajame sode su tokiu gaiviu, ajurvedišku veidu ir rožinėmis lūputėmis. R. Šermukšnytė pasakoja apie savo jaunystės ir meiles paslaptis: „Svarbiausia niekada nesustoti mokytis ir tris kartus per dieną skalauti veidą ir kitas vietas ramunėlių ir medetkų nuoviru“, - teigė moteris, - „taip pat, jeigu kankina niūri nuotaika man visada padeda gabalėlis riebaus nepoleono ir puodelis kavos su putyte“ – šypsosi džiugiai labai džiugiai.
Aš važiavau traukiniu „Klaipėda – Vilnius“. Iš to kaip tą pavakarę švietė saulė galėjau lengvai apibūdinti savo emocinę būklę – skaudi ir liūdna, bet filosofiška. Ilgai žiūrėjau pro langą, tada į langą, o galiausiai į savo akių atspindį. Po kelių minučių suvokiau koks tai idiotizmas. Ne mano akys, bet pats faktas, kad aš taip įdėmiai žiūriu į savo veido atspindį.
Bandžiau žiūrėti kuo giliau lyg nuotraukon – mačiau savo akis, bet ir to gylio melą.
Itin prasminga buvo ir mano negraži kuprinė su maišeliu vasarinių, jau nuplautų obuolių. Jie buvo tokie rūgštūs, jog galvojau, jog mano veidas ištins lyg būtų bičių suėstas. 
Itin prasmingas buvo ir tas vyrukas, vilkintis konfliktinius marškinėlius bei paranojiškai scroll‘inantis telefoną, šalia kurio absoliučiai nenorėjau atsisėsti.
Ir staiga įlipo jis. Vardais neminėsim, tik pasakysiu, kad kažkoks pernelyg toks pats, kaip mokykloje. Bandydama nukreipti mintis įsikniaubiau į Šermukšnytės interviu – „tada kai jį pamačiau iškart supratau – tai jis“. O ką dar, gerb. Šermukšnyte, pamačius žmogų galėtute suprasti? „Įėjusi į kambarį poetė vardu Marytė pamatė katiną. Ji iškart suprato, kad tai katinas“ – rašė BBC. Iškart sekė jos nuotrauka su šiaudine skrybėle, apipinta rožėmis ir smilgomis.
Apsišikit visi ausis, - pagalvojau mylėdama ir būdama dėkinga šiam pasauliui už tortus ir apple produkciją.  Staiga pajutau šilumos tvykstelėjimą ir ariel miltelių dulksną. Betrūko, kad į kupė įžengtų Alex Turner ir atsiklaupęs pasakytų – „čiki čiki bum bum“ ir mes kaip laimingi debilai skristumėm jo privačiu lėktuvu į Siciliją ir valgytumėm tik sicilietiškus troškinius su mimozom iš šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir Moët.
Bet šalia manęs vos neatsisėdo labai tvarkingas vyriškis preciziškai sušukuotais ūsikais (neklauskit kokiu būdu pamačiau, kad jo ūsikai preciziškai sušukuoti). Gerai, gerai... tiesa tokia, kad tuo metu, kada jis bandė padėti savo gyvatinį lagaminėlį tarp manęs ir jo sėdynės kažkas tarkštelėjo po traukinio bėgiais – ar tai koks netikras zuikis ir centas iš laikų prie lito – nežino niekas. Ir ūsočius grakščiai kristelėjo man į veidą ir, deja, mūsų akims susitikus aš pajutau jo ūsikus.  Vyriškiui buvo per didelė sarmata sėstis šalia manęs, tad nuėjo kitur. Au revoir, ūsai, pasiilgsiu!

Bet man rūpėjo JIS, o ne „stuomeningasis Šermukšnytės Antonio iš Italijos“. Tame tarpelyje tarp dviejų sėdinių visai nesubtiliai lauždama kaklą bandžiau įžiūrėti kur tamsta atsisėdote. O atsisėdote, mano uosle, vos už 3 sėdinių. Išvydau tavo baltų marškinių kraštelį ir mane ištiko kuklus XIX amžiaus aparpuolis, kuriam joks R. Šermukšnytės medetkų ir ramunėlių nuoviras nepadės. Nebent tik koks geras  džiovintų rūpužių gėralas, užpiltas energetiniu ir vandeniu iš švenčiausiojo Jeruzalės šaltinio.

Mano vizijoje tu atrodei kaip jaunas Mickevičius, linksmai bėgiojantis tarp dobilėlių ir sakurų. Tu bėgioji su bambukiniu tinkleliu drugeliams gaudyti, o vėliau maudaisi ežere ir parkritęs krante rašai apie gražias Krymo moteris. Vėliau, grįžęs į savąjį namelį miške eini į stiklinį šiltnamį susirinkti geros veislės vynuogių – lygiai taip pat kaip Russell Crowe iš „gerų metų“. Tada visą vakarą žaidi šachmatais, bet ir tada persikvalifikuoji į Russel Crowe iš „Nuostabaus proto“ arba signataras, apvaliais akinukais – jaukus ir minkštas, mokantis pasirūpinti likimais. 
Pagalvojau, kad visai nebijau XIX a. romantizmo, jis savotiškai malonus, kimšte prikimštas gotikinių herojų, o traukinio elegija mane liuliuoja.
„Antonio yra tas žmogus dėl kurio aš noriu kurti, - teigia R. Šermukšnytė tikindama, kad tiki šekspyriška meile“. Šekspyriška meilė... žiūriu į savo akis lango atspindyje ir vėl pasijuntu kaip sklandytuvas ore, kuris lyg musgaudžiu trėkštas atguls ant žemės.  Nes jis lyg niekur nieko atvinguriavo ir atsisėdo šalia konfliktinio vyriškio.
- Labas, - sako jis laikydamas rankoje knygą.
- Labas! – sakau, laikydama rankoje knygą.
- Aš išsiskyriau su savo mergina, dabar noriu būti su tavimi, - sako jis laikydamas rankoje knygą.
O FORTŪŪŪNAAAA!!!
- Mo, aš tave myliu nuo pirmos klasės, dar nuo tada, kada tu buvai tiesiog stora mergaitė. Ar galiu prisėsti? – sako, jis laikydamas rankoje knygą.
- Davai sėsk! – sakau jam laikydama rankoje knygą.
Jis atsisėda. Palenkęs galvą į kairę žiūri labai labai skvarbiu žvilgsniu, suspausdęs savo akių vokus iki beribio kosminio egzistencinio Šopenhauriško negalėjimo.
- Eime parūkyti?
Mes išėjome į traukinio balkonėlį, kuriame jis atkišo man Camelio ir mes rūkėme. Jis stovėjo ramiai atsirėmęs į turėklus, o aš laikiau kojas pečių plotyje. Savaime suprantama vėjas taršė plaukus, traukinio bėgių ritmingas tarškėjimas skambėjo kaip dadaistinė poezija, o CO2 kvapas priminė Nju Jorką, bet tai buvo... Šiauliai.
Jeigu ir toliau, skaitytojau, seksi istorijos eigą, įsidėmėk, kad tolesnis veiksmas bus nespalvotas.
- Kazy, - taip, jo vardas buvo Kazys, - ar šokam lauk iš traukinio?
Kazys iškart sutiko. Sakė „šokam! “
Aš pasikėliau savo sijoną ir mes iššokom. Nežinau kokio velnio. Aš pamiršau visus savo daiktus. Bet svarbiausia – mes iššokom. Kazys nusidralino kelėną, o aš susimušiau subinkaulį, bet mes iššokom. Ir iššokę gulėjom ant žemės ir žiūrėjom viens kitam į akis. Iššokę. Norėčiau leisti sau jaustis įsimylėjusi, bet suprantu, kad kažkoks pasaulio durnumas neleidžia man pasileisti kasas ir ramiai gulėti, gražioje pievoje, pilnai apaugusioje aguonomis ir žiūrėti Kaziui į akis. Aš iššokau (pašokau)
Viso gero ačiū už vakarą, R. Šermukšnyte! Gali būti su savo „stuomeninguoju Antonio“ aš turiu – Kazį!
Tiesą pasakius šį pakylėjimą jaučiau gal 3 sekundes savo gyvenimo. Kitas 3 valandas, kol mes suradome kaip partranzuoti atgal į Vilnių pykau ant Kazio ko tas durnius leido man šokti lauk iš traukinio be piniginės.  Kitus 30 metų gailėjausi, kad apskritai ištekėjau.

***

Deja, taip ir būtų buvę, jeigu būčiau mylėjusi Kazį. Mes gulėtumėme prie traukinio bėgių, apaugę aguonomis kaip iš Alinos Orlovos dainos. O dabar pro sėdinių tarpą matau gražius jo baltų marškinių rankogalius ir šveicariško laikroduko švystėlėjimą. Nesėsk, Kazy, prie manęs, oj nesėsk.
„Aš ir Antonio – esame visiškai skirtingi žmonės. Jis domisi sportu, o aš knygomis. Antonio – mane įkvepia. Ypač šiltais vakarais, kada abu skaitome prie mūsų naujojo baseinio“ – sako labai turtinga lietuvių rašytoja R. Šermukšnytė. Jau gerai, Regina, užteks čia. Geras tas tavo Antonio ir negadina interjero. Čiki čiki bum bum, - liūdnai vaptelėjau ir vėl sapno motyvas literatūroje, kurio kultūrai seniai jau nebereikia. Reikalingiausi yra faktai faktai ir dar kartą faktai, geriausia surašyti soneto forma.
O jeigu atvirai – pasižadu daugiau niekada niekada nebesapnuoti ir taškas, - mielas drauge, - kuris esi traukinyje ir klausaisi manęs.

Pabaiga. Laukite tęsinio -



Seminaras



Už lango pradėjo lyti. Bet docentas vardu Docentas mums meiliai šypsojosi. Pas mus daug Docentų. O šitas yra visų Docentų Docentas.

- žinot… kažkada filologijos ruduo buvo laisvas renginys, o šiandien… keli profesoriai atrinkinėja kokybišką ir ne poeziją…

Mačiau kaip kurso draugai užčiaupė savo lūpėles ir vartė akutes. Diana savąsias užčiaupė itin stipriai, o tada išsitraukė cocacolinį vazeliną ir brūkštelėjo per dvi suspaustas ir išpuoselėtas veido pūsleles.

- taigi, pradėkime nuo savo temos pristatymo.

Pirmoji ėjo mažo ūgio, bet smūgio, kaip Emilijos Pliaterytės, mergina vardu Emilija.

- Aš rašysiu apie atmintį. Atmintį kultūroje.
- Ar ne per plati tema? – mįslingai, veik tiek mįslingai, kad niekas nesuprato kur paslėpta mįslė žiūrėjo Docentas vardu Docentas.

Skaitytojau, ar tau aišku, kad seminaro scenos paprastai būna tokios… kaip čia pasakius… pasakius taip, kad negalvotum, jog aš kažkokia amerikietiškų serijalų žiūrėtoja, pop’so mėgėja. Seminaro scenos truputį Twin Pyksiškos ir Docentas dažnai matomas maždaug žiūrint nuo spintos, kur sėdėjo filologyno vaiduoklis ir skaičiavo dulkių erkutės pasklidusias ant Putino raštų. Į Docentą dar galima žiūrėti nuo tos vietos, į kurią žiūriu aš. Čia aš matau kiekvieną veido raukšlelę, tad jeigu bent vienas didis Lietuvos ir pasaulio profesorius skaitys šitą vaikiškai parašytą blevyzgą geriau tegu bijo mano akylos akies!

- Mo, ar girdite mane?

Jis stovėjo tiesiai prieš mane – didelis ir susirūpinęs mano ateitimi. Betrūko, kad trenktų per mano ilgus pianistiškus pirštus su ilga metaline liniuote.

- Taip, sere! – atsistojau ir pasakiau garsiai tada greit atsisėdau.

Docentas buvo apstulbęs, o vėliau dar ir apakęs. (Beje, po kelių seminarų jis pasakojo, kad pernelyg žiūrim autoritetų ir nemaištaujam, neturim energijos, nesudrebinam filologijos rudens ir apskritai jams viskas primena sovietmetį.).

Auditorijoje kaip koks svirplys zvimbė filologyno vaiduoklis. Jis taip išdykauja, nes tarp Keno loto ir tarybų posėdžių turėjo laiko pavartyti Sizifo mitą ir puikiausiai žinojo, kas yra absurdas. Muhahaha.

- Mo!

- Taip, sere!

- Panele, ar atsimenat tokį poetą Vytautą Bložę?

- Taip, Sere.

- Tai toks įdomus poetas, įdomi asmenybė, mėgo daryti jogą.

Linksiu galvą ir žiūriu.

- Kartais tarp poezijos rašymo. Jam reikėdavo padaryti ir rimtus darbus, susimokėti mokesčius, tai jis užsitempdavo tokią gumelę ant galvos ir viską padarydavo.

Viskas aišku. Kitą kartą – teks ateiti su gumele!

Jis pasijuokė ir aš pasijuokiau. Tarp mūsų nebuvo jokios įtampos, nes docentas vardu Docentas, nors ir skundėsi tingiais ir neryžtingais XXI a. literatūros studentais visgi mylėjo juos ir rūpinosi jų ateitimi. Kiek žinau iš gandų jis gyvena labai paprastai, nors ir dideliame name kažkur prie Antakalnio miško, šalia rimtų diplomatų ir dar velniai žino kuo. Kiek žinau jis ten augina oranžinės spalvos katiną, kuris pats atsisuka vandenį iš kraniuko ir pasikloja savo lovelę. O vėliau atisėda prie pietų stalo su šeimininkais ir prisideda prie diskusijos savo elegantiška esybe. Kiek žinau docentas turi dukrą, kurią išleido į Čiurlionio menu mokyklą. Ji labai laiminga, nes gali skaityti laikraščius ir kalbėti su tėčiu ne apie komunizmą arba konspiracines teorijos, o apie Platono Dialogus, Radviliadas ir Gėtes…

O dabar docentas kreipėsi į Mr. R:

- Apie ką rašysite, kolega?

- Apie poeziją, profesoriau.
- Gerai, R. Ar išsirinkai teoriją?

Jis kaip visada kalbėjo ramiu tonu. Kartą esu girdėjusi, kad jeigu su moterimis kalbi lėtai ir pažemini tembrą – tikrai užkibs.

Dabar Docentas kreipėsi į Dianą. Ji atsakė, kad rašys apie miesto moterį literatūroje. Ir kai tik docentas nusisuko priklijavo riebų gumos gniužulą po stalų ir mirktėlėjo akį, iškišo liežuvį ir pamaskatavo mr. R. Mielai būčiau trenkusi jai su liže per veidą, bet vietoje to pakviečiau kavos. Kur ilgut ilgutėliausiai kalbėjom apie Platono Dialogus..