Kai pažvelgiau pro nulio skylę į erdvę,
esančią už mūsų nuodėmingos realybės,
į veidą pūstelėjo ryto naujienom gyvas
vėjas iš aikštės nepriklausomybės.
Nieko nebijau. Tegu velniai griebia...
Žvelgiu į herbą mielą, matau Vienaragį.
Kur mano žirgas? - klausiu raganą riebią.
Prašau pasakyti tiksliai. Nagi, nagi...
Sako tyliai: ant šono krito, todėl atskiedę
krauju lito darom mikstūrą Tautos e-litui.
Bet man nereikia, dėkoju išpūtęs akis –
kas jau kas, bet aš tikrai ne melagis.