Šiokiadieniai šoku prašoka, arba Prapuoleniai

esu ištiktas žagsulio priepuolio
nelyg popiežius Pijus XII
kenčiąs
S. Moemo herojus dienų tėkmės vandenyne
Indijos kartais didesniam neramiajam
mirštąs

žmogus trapus
ne žieduoduotoji kirmėlė
nei galva nei ranka nukirsta
antrukart neišauga

ir nenori kad artimųjų daugėtų
kad vėliau išgyventum jų mirtį

perlipti kartį pakilusį virš tavo priešų galvos
ne namų slenkstį  peršokti
ir kam gi kojas kiloti

sėdi vienas išviręs katilą valgio
užeis neaplankyti kapuos
tie kurie tamsoje
primiršti skambučio
laukia

kone kasryt gerias į neprasiplėtusius tarpus pirštų
krenta duobėsna akių
ir toji kuri išblaško užšokusi ant manęs snūduriuojančio
su žadintuvu
lyg žviegtų Patricia Kaas ir kąstų patricijui ausį
bet nenukąstų galiuko kaip nutiko anajam  barzdylai
menogenui van Gogui

meno švarke kai rengiuosi eiti į žmones
kandys dulkes sutraukusios šypsosi
bedantėm burnom pro skylutes
suprantu perforuoja praėjimus
mikroskopinės mažos siaubūnės
ryja žiaunomis
šlamščia
šitaip antspaudų tušą raides suskylėtų
iš knygų svylančių plastiku smirdančių

svilėsiai kai perdega minutę uždelsus
širdablynis juosta
juodėja apjuosdamas
tartum apsitverdamas
nuo nežėruojančių
nuo žvyradančių
nuo žvyrą žeriančių

kad šitaip duona
iš šlumčiadančių
už žvyrą
duona
už akmenis
duona
kad šitaip