aš iki rytdienos sprindis

klausausi
tik niekaip negirdžiu
vien savęs
į kitus įsikibęs
medžių lapais krentu
negirdėdamas eisenos
monotoniškai kaukši kulniukais
kaip gruodas šalto speigo
išspjaudytais vyšnių kauliukais
nutūpusios sniegenos les
pliką kaulą minčių kraujas
sultim pabudęs tekės
apsimesiu jog niekad nieko nebuvo
kai tyla apsigaubus
pro šalį prasprūs
klausausi bandydamas
vakar išgirsti
miškų ošime
tavo pirštai
kaip liepos pavasarį skleidžias
nors pavargus laukimuos esi
palūkėk nes aš basas
arimais skubu
nes aš iki rytdienos
sprindis