Nepranyk su aušra užu vienišo ežero linkio,
Už skraidžių debesų, kur pasislepia vėjas delnuose,
Be tavęs aš esu lyg dirva vėl lietaus pasiilgus,
Be tavęs aš ėriukas įširdusio vilko nasruose.
Kai drugeliai nutūpia ant žiedo ir bunda rytojus,
Palengva plazda jausmas krūtinėj ir virkdančiai gelia,
Žemę aria sukaitęs nuo darbo artojas,
O migla tarsi pilkas keleivis išeina į kelią.
Vėlei dienos nurimsta glėby vasarinių šilojų,
Pasiilgstu tavęs dargi tau iš nakties neišėjus,
Gal tas kelias vienintelis veda namolio
Ten, kur laukia tyla ir sapnų iškalbingas nešėjas.