Naktin

Kai nutyla dangus ir pasidengia ilgesiu upės,
Kai naktų atspindžiai rodo vienišą pašalio kelią
Ir pražyla migla, o ant vienišo ąžuolo supas
Lapai du lyg dvi sielos bejausmės, bedalės.

Vėl suaižėj tyla, tu ir vėlei jusliai prakalbėjai,
Man sapnavos drugiai pasislėpę už seno apsiausto,
Užsidegęs žibintas ir užnamėj siaučiantys vėjai
Mano sielą ledu tarsi mirštantį daigą sukaustė.

Netylėjau—kalnai vėl per tūkstančius mylių artėjo,
Gimė žvaigždės nakty ir bučiavos glėby mėnesienos,
Du žodžius, tiktai du išgirdau iš  naktinio vertėjo,
Kuris skabė žvaigždes ir jom puošė paveikslą ant sienos.

Buvo laikas vėlyvas, migloj mėnesiena vis supos,
Miestas migo sapnuose galingo sėjėjo,
Tu paglostei tyloj ir suskeldėjo praviros lūpos,
Pasakei—ar jauti, juk šią naktį tik mudu mylėjom.