Rašyk
Eilės (70516)
Fantastika (2139)
Esė (1678)
Proza (10206)
Vaikams (2419)
Slam (55)
English (1076)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





mindis mindis

likimo ironija

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: Svoloč


Jaučiausi vienišesnis, nei galėtų jaustis mažas berniukas, atskirtas nuo tėvų. Atrodė, jog visas pasaulis suktųsi apie mane, bet, kartu ir neegzistuotų. Tarsi bučiau vienintelė gyva būtybė šią pragaištingą naktį.
  „Noriu mirti“ - šie žodžiai sukosi mano galvoje. Jie buvo garsesni nei mano, virpantis nuo šalčio, kvėpavimas, stipresni, nei ledinių vėjo sparnų keliamas šnabždesys tarp medžių. Jie buvo stipresni nei... nei aš.. Pradėjau jais tikėti. Jie įsismelkė mano sąmonėje ir, rodėsi, jog tai atsakymas... atsakymas į visas klausimus, jog tai palengvins mano skausmingą būtį, išlaisvins nuo begalinio šalčio, persipynusio mano širdyje. Jaučiau, tarsi aš jau nebebūčiau aš. Tarsi stebėčiau kažką kitą ir perimčiau dalelę jo skausmo.
-Sveikas.
  Kažkoks garsas tarsi pažadino mane iš gilaus miego. Jaučiausi tarsi mano krūtinė mane degintų iš vidaus, tarsi bandytų mane išgelbėti nuo abejonių tinklo, pažadinti iš gilių minčių gniaužtų, kurie laikė mane tarsi neperplešiamas voratinklis.

  Pamažu jaučiau, kaip netenku savęs. Tarsi kūnas atstumtų mano siela. Rodėsi, jog matau šiluma, bet negaliu jos paliesti...
-Sveikas.
  Ir vėl pasigirdo tas garsas. Aš galėjau jį girdėti, ir, rodėsi, galėčiau jį paliesi, susijungti su juo, bet mano sąmonė atstūmė visas mintis ir tarsi atvėrė juodąją skylę mano galvoje, kuri įtraukė visą šviesą, visas mane palaikančias mintis, visą.. mane... Rodėsi, jog aš nykstu, atrodė, tarsi palaimos banga būtų užliejusi mano kūną, bet negalėjau jos jausti, negalėjau jausti savęs...
-Ar tau viskas gerai?
  Pamilau tuos žodžius, tą asmenį, tą nuostabią būtybę, iš kurios burnos, tarsi neapsakomos šviesos spindulys, išplaukė tie žodžiai. Jaučiau jų galią, Jaučiau, kaip vėl atgaunu save. Jie tarsi išvaikė visus nakties demonus, lendančius į mano kūną ir naikinančius mane iš vidaus. Jutau vėl esąs gyvas.
  -Taip. - atsakiau aš. Nesugebėjau ištarti nieko daugiau. Šaltis kaustė mane. Negailestingi žiemos vėjai plėšė iš manęs paskutinius šilumos likučius. Jaučiau, kaip šąla mano kūnas ir, rodos, pusės jo negalėjau jausti.
  -Gal tu eik namo, nes sušalsi. - ištarė balsas. Negalėjau matyti jo savininko, tik neaiškų, niūrioje nakties tamsoje vos įmatomą siluetą.
  -Jaučiuosi gerai. - atsakiau aš.
  -Kodėl esi čia vienas naktį? Juk taip šalta.
  -Norėjau pasivaikščioti.
  Į mūsų ir taip trumpą pokalbį įsiterpė pauzė. Rodėsi, jog ji neturės pabaigos, tarsi būtų beribė. Norėjau, jog ji baigtųsi...
  -Tu drebi. - pasakė balsas ir pamačiau, kaip siluetas tamsoje pradėjo judėti. Jis nusimetė paltą ir apjuosė juo mane. Pajutau, tarsi su paltu priimčiau ir dalelę jo. Tą akimirką pajutau šiltus jausmus, kurių pats negalėjau suprasti, jie šildė mano širdį ir, rodėsi, jog noriu jį apkabinti labiau už viską pasaulyje.
  -Ar jautiesi geriau? - jis prisėdo šalia ir paėmė mane už rankos. - Dieve, tavo rankos kaip ledas! - jis suėmė mano rankas savosiomis ir bandė mane sušildyti. Mane užplūdo toks keistas jausmas, jaučiau jo artumą, jo šilumą, jo kvėpavimą...
-Taip. - Prieštaringi jausmai užplūdo mane, kadangi, po visko, tapau vėl savimi. Supratau, jog paslaptingasis siluetas, nėra tik siluetas - tai vyriškos lyties būtybė... - Manau turėčiau jau eiti..
-Gyveni kur nors netoliese? Leisk, aš tave parvešiu.
  Nesugebėjau sugalvoti tinkamo atsakymo. Norėjosi visa jėga jį stumti nuo savęs, apšaukti ir nueiti.. bet to padaryti negalėjau. Jaučiau jam šilumą ir trauką. Negalėjau suprasti, kodėl aš taip jaučiuosi ir tai mane trikdė, bet, kartu, ir šildė mano širdį. Jaučiausi, lyg visas pasaulio laikas sustotų, viskas aplink būtų nesvarbu. Tarsi į mano vienišą egzistencija įžengė kita būtybė. Nebesijaučiau vienišas ir, rodėsi, tai tęsis amžinai.
  Nakties tamsoje vos sugebėjau įžvelgti jo akis, bet man jos atrodė nuostabiausios pasaulyje. Jis žvelgė tiesiai į mane. Aš jaučiau ji, visos mano kūno ląstelės traukė mane prie jo. Norėjau, kad tai niekada nesibaigtų. Užmerkęs akis bandžiau įsivaizduoti jį dienos šviesoje... Jis vis dar buvo mane apkabinęs ir jo rankos man suteikė neapsakomą šiluma... su juo jaučiausi saugus... Visas mano kūnas pamažu pradėjo migti, kol galiausiai užmigau...
-Ar pabudai? Atrodei pavargęs - nenorėjau žadinti. - Jis pažiūrėjo į mane ir man nusišypsojo.
  Buvo vos tik pradėję švisti. Ryto šviesa, tarsi šilumos prisirpusi gėlė, pamažu vis ryškėjo, vydama tamsą šalin.
  Bandžiau geriau į jį įsižiūrėti. Jis buvo tamsiaplaukis, lieknas vaikinas, su odiniais batais, juodom kelnėmis ir storu megztiniu. Jis žiūrėjo tiesiai man į akis. Jo akys mane traukė, tarsi sakydamos: „nebijok, su manim tu esi saugus“.
-Manau abu pasigavom gripą. - Jis vėl nusišypsojo.
  Negalėjau suprasti, kodėl jis man toks geras. Niekada nesitikėjau sulaukti tokio gerumo iš visai nepažįstamo žmogaus. Galbūt dėl to jis mane taip domino ir traukė.
-Žinai, tau nereikia būti čia su manimi. - Vos ištaręs šiuos žodžius pradėjau savęs nekęsti.
-Jei nori - išeisiu. - Atrodė, jog jį įskaudinau, bet man skaudėjo labiau nei jam.
-Pasilik.
  Dar kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą netardami nei žodžio. Jis manyje žadino jausmus, kurių dar niekada nebuvau jautęs, norėjau būti su juo, norėjau amžinai ten pasilikti.
-Greitai visai prašvis. Nemanau, jog būtų gerai, jei mus kas nors čia užkluptų.
  Apsidairiau. Tik tada supratau, jog esu susuktas apklotu. „Tikrai - pamaniau - geriau, kad niekas to nepamatytų, nes mano gyvenimas būtų baigtas“. Nors taip ir pagalvojau, bet tuo netikėjau. Tuo metu man, be jo, niekas daugiau neegzistavo.
-Ačiū, jog buvai čia su manimi.
-Prašom.
-Nepyk, jog, tikriausiai, pasidalinau gripu su tavimi. - Tą akimirką pradėjome garsiai juoktis. Jo juokas skambėjo taip linksmai ir užkrečiamai - man tai glostė širdį.
  Mūsų akys vėl susitiko, jis netikėtai pabučiavo mane į skruostą... Jaučiau jo lūpas, jų kvapą, švelnumą... Tik, staiga, tarsi instinktyviai jį atstūmiau ir sušukai:
-Ką tu darai?! aš ne toks!
-Atleisk, aš pamaniau...
-Vadinasi blogai pamanei!
  Atsistojau ir pradėjau bėgti. Bėgau taip, tarsi mane vytųsi mano lemtis, kurios nebenoriu sutikti. Bėgau tol, kol jis, visa mūsų naktinė erdvė dingo už raudono pastato sienų. Neturėjau jėgų bėgti toliau - sustojau ir praėjau lėtai eiti tolyn vydamas šalin visas mintis. Buvo sunku apie ji negalvoti. Jaučiausi taip, tarsi man būtų pagirios, negalėjau savęs kontroliuoti. Iki mano namų buvo apie valandos kelias pėsčiomis, kurį man reikės nueiti.
  Ėjau instinktyviai, net nepajutau, kaip grįžau namo ir  išsitiesiau ant lovos.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
  Tik prabudęs supratau, jog pramiegojau visą dieną ir visi patirti įvykiai atrodė tarsi sapnas, kol nepamačiau palto kurį  vilkiu - tai buvo jo paltas. Visai nepastebėjau, jog išbėgau su juo... Jaučiausi kaip vagis, pabėgęs iš nusikaltimo vietos. Norėjau jį grąržinti, bet jaučiausi per daug kaltas, man buvo taip gėda, neradau pateisinimo savo poelgiui. Dar niekada nesijaučiau taip sutrikęs. Negalėjau suprasti, kodėl aš taip pasielgiau, kodėl viskas įvyko.

  Nebuvo lengva rasti pateisinimą, bet jį radau. Stengiausi pamiršti praeitos nakties įvykius, ištrinti juos iš atminties ir tiesiog apie tai nebegalvoti. Grįžau į savo kasdienį ir nuobodų, sunkų ir, kartais, žiaurų gyvenimą.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
  -Stefanai, ką veikei visą naktį, jei dieną miegi? - Paklausė mama.
  -Man rodos - sergu.
  -Sergi ar tinginys esi? - Ji išėjo.
  Niekuomet su mama neturėjau puikių santykių. Anksčiau bandydavau jei įsiteikti, norėdavau, jog ji mane mylėtų, trokšdavau pajusti ką reiškia turėti... turėti mamą. Bet to niekada nebuvo. Jaučiausi nepilnavertis. Savo šeimoje visuomet jaučiausi kaip baltas varnas tarp juodų įstrigęs amžinybei.
  -Duok man penkis litus. - Ji grįžo.
  -Neturiu. - Ji nesupranta žodžio „neturiu“, jei tai sakau aš.
  -Žinau, jog turi. - „Taip, turiu, bet neduosiu“ - pamaniau aš.
  -Man tik šešiolika, aš dar mokausi, man reikia pačiam, noriu pabaigti mokyklą. Kodėl brolių neprašai? Visuomet eini pas mane. Visuomet.
  Mūsų įtemptas pokalbis truko gal apie valandą, kol teko nusileisti, nes pragariškai skaudėjo galvą. Vos jei išėjus nugrimzdau į gilų miegą.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
  Niekaip nesugebėjau atsikratyti jo paltu. Jis kaip priminimas buvo mano kambaryje, neleidžiantis pamiršti tos nakties, kuri iš esmės pakeitė mane. Kasdien į jį vis žiūrėdavau, mintyse bandydamas prisiversti to nedaryti, bet tiesiog nesugebėjau atsispirti... Ta naktis buvo kupina skausmo, bet kartu ir nepaaiškinamos ir neapsakomos laimės... Norėjau vėl tai pajusti, tačiau bergždžiai. Ilgėjausi to, gal tik pats nesupratau.
  -Sveikutis, aš vis bandau tau prisiskambint, ar kas nutiko? Aš jau netoli. Daugiau niekad taip nesielk! Aš labai nerimavau.
  -Labas. Man viskas gerai.
  -Aš tuoj.
  Tai buvo Gabrielė - nuostabiausia moteriškos lyties atstovė, kurią pažįstu. Su ja susipažinau prieš trejus metus ir nuo tada, nors atstumas tarp musų buvo nemažas, dažnai bendraudavom. Ji visuomet mane suprasdavo, rasdavo pateisinimą mano poelgiams, apgindavo mane nuo.. nuo manęs...
  -Stefanai. - Išgirdau beldimą į mano kambario langą. - Greičiau įsileisk mane - šalta.
  -Tuoj.
  Nuėjau atidaryti duris, kad jį galėtu įeit.
  -Ak, Stefi, atrodai tikrai sergantis, - ji mane apkabino ir stipriai suspaudė, - eikš, aš tau kai ką turiu.
  Nuėjome į mano kambarį. Prisėdome. Ji nieko netardama žiūrėjo tiesiai man į akis.
  -Nagi, pasakok, kas nutiko.
  -Nieko, tiesiog peršalau.
  -Nejau manai, jog aš kvaila? Stefi, tu geriausias mano draugas ir aš tave labai myliu, juk žinai tai. Pasipasakok.
  Niekuomet jei nemelavau, niekuomet. Ji man buvo daugiau nei draugė, ji man buvo kaip šeimos narė, tarsi sesuo, kurią dievinau.
  -Šiandien gražiai atrodai.
  Ji buvo labai graži. Šviesūs, ilgi plaukai, kaip jūros bangos krito ant pečių, akys, kaip du maži vandens skaidrumo safyrai, žavintys savo grožiu, lūpos, tarsi prisirpusios vyšnios, kerinčios savo raudonumu. Jos kūnas, tarsi Afroditė būtų ją apdovanojusi už gerumą neapsakomu grožiu.
  Ji be žodžių žvelgė į mane laukdama atsakymo. Nenorėjau jai meluoti, bet nebuvau pasirengęs jai viską papasakoti. Jos klausiamas žvilgsnis skverbėsi tiesiai man į širdį, rodėsi, jog ji galėtų mane matyti kiaurai. Nejaukumas ir kaltės jausmas graužė mane iš vidaus...
  -Tu pradedi mane nervint. - Pasakiau aš.
  Ji tarsi nekreipdama dėmesio žvelgė toliau. Jos žvilgsnis mane glumino, bet kartu ir tyliai jai dėkojau už tai, jog ji iš tiesų nori tai žinoti. Ne vien dėl smalsumo, bet ir dėl to, jog jai esu svarbus.
  -Na gerai, tik baik į mane taip spoksot. Nekaip jaučiausi, norėjau pabūti vienas. Buvo šalta. Tai tiek.
  -Kaip žinai. Klausyk, ką pasakytum, jei pasikviesčiau savaitgaliui pas save? Mano mama neprieštarauja. Juk žinai - mūsų namuose esi visuomet laukiamas.
  -Na taip, bet tu nesi viena iš mano kaimynių. Gyveni gan toli.
  -Aš jau viską suorganizavau. Penktadienį išvyksim su traukiniu, o sekmadienį mano močiutė tave parveš - nuo jos namų iki tavųjų nėra labai toli.
  -Būtų šaunu.
  -Vadinasi sutarta. O dabar einam padarysiu tau arbatos.
  Ji žinojo viską apie mane. Man labiausiai patiko tai, jog ji, net pamačiusi mano gyvenamąją erdvę, šeimą, pažinusi mane, išliko mano drauge.
  -Žiūrėk, - ji ištraukė supakuotą dovaną, - tai nuo mano močiutės. - Ji nusišypsojo ir ištiesė ją man.
  Nieko nelaukiau ir išpakavau. Viduje buvo baltas kostiumas. Pradėjau pakuoti atgal.
  -Ei, ką tu darai?
  -Negaliu jo priimti.
  -Pameni, kai padėjai man apsipirkti? Dažnai tenka tai daryti, nes tu ilgiausiai gali iškęsti mano apsipirkinėjimus. Pameni, gi jis tau labai tiko, močiutė norėjo tau jį padovanoti. Atgal nepriimsiu ir supyksiu, jei bandysi gražinti.
  Nenorėjau ginčytis, nes nepriklausant nuo ginčo trukmės - ji nebūtų pasidavus, o aš būčiau nusileidęs. Dovana man išties labai patiko. Tik buvo nepatogu ją priimti.
  Po to, kai vėl jį pasimatavau, po jos gražių žodžiu apie naująjį mano rūbą, po to, kai arbata pudelyje pasiekė dugną - ji išėjo. O aš - nutariau dar nusnūsti.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
  -Kelkis, užteks tau miegoti.

  -Ir vėl tu čia?

  Iš tiesų yra neapsakomai malonus jausmas prabudus prieš akis pamatyti žmogų, kurį labai myli. Tai paskraidina visą rytą  ir keltis iš lovos nebebūna taip sunku, nes laikas su brangiausiu žmogumi pasaulyje praskrieja kaip vėjas. Manau, nereikia net minėti, kas šis žmogus, nes jis vienintelis toks, kuri  be proto myliu. Niekada net nebūčiau pagalvojęs, jok galima ką nors šitaip mylėti ir kasdien dėkoju Dievui, jog jis atnešė ją į mano gyvenimą.

  -Ne, tu sapnuoji košmarą, pilną pabaisų ir baubų ir jie ketina tave suėsti, o, žinok, aš jų princese ir pirma tavęs paragausiu, kili kili kili! - ji pradėjo mane kutenti/

  -Baik, jau keliuosi, - visomis jėgomis tam pasiryžau, - ei, ar nieko nepamiršai? Nusisuk!

  -Nebūk toks drovus. - ji nusijuokė ir nusisuko. - Einu padarysiu tau arbatos.

  Atsigėrę arbatos nusprendėme eiti laukan, tiksliau aš to neapsakomai troškau, nes būnant viduje man niekaip nepavyko atsikratyti minčių, kurios be perstojo alino mane.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

  Gyvenimas. Kartais pamąstau apie jo beprasmiškumą. Gimsti, pasensti ir miršti. O kai jame be perstojo nesiseka, atrodo, jog esi ne ten kur turėtum būti, tai ar verta visgi kankintis ir jį gyventi, o gal geriau tiesiog pasitraukti. Kai kas sako, jog laimingų ir iki sielos gelmių jaudinančių akimirkų laukti verta, vien dėl jų reikia kęsti skausmą, kuris drasko siela ir visomis jėgomis bando palaužti ir priversti pasiduoti bei pasitraukti. Nemanau, jog būdamas vienas rasčiau jėgų kovoti ir kabintis į gyvenimą. Būdami vieni ieškome kas galėtų mūsų širdyse užpildyti tą tuštumą, kurią sukelia vienatvė. Neapsakomai sunku žinoti jog visame pasaulyje nėra žmogaus, artimo žmogaus, kuris yra šalia. Galbūt aplinkui mus supa daugybė žmonių, bet tai tik žmonės. Šalti ir bejausmiai mūsų atžvilgiu, pasinėrę į savas problemas, savus džiaugsmus, savo gyvenimą, kuriame mes egzistuojame, tačiau esame nepastebimi. Dažnai vienas šypsnis, tik viena akimirka trukusi šypsena turi didžiulę galią...

  -Kelk, nespėsi į autobusą!

  Tai buvo mano mama. Eilinė diena ir vėl į mokyklą. Kartais norėčiau užsidaryti savo kambaryje ir amžinai jame tūnoti.

  -Tuojau.

  Ištiesų niekuomet neturėjau problemų dėl mokyklos, nes man tikrai patinka mokintis. Galbūt esu kiek moksliukas, bet gi mokykloje tiek daug išmokstame ir sužinome. Daugumai moksleivių yra automatiškai priklijuojamos etiketės. Jei tu moksliukas - jei neprisižiūrėsi - gali tapti pajuokų objektu. Žinoma, moksleiviai, pasižymintys neeiliniu grožiu, visuomet traukia akį, todėl, dažnai, jie tiesiog peršoka etikečių dalinimo ceremoniją. Į juos tiesiog smagu žiūrėti. Keistuoliai - jie yra įvairiapusiški. Protingi, kvaili, gražūs arba ne - išskirtiniai, dėl savo charakterio, išvaizdos ar proto jie išsiskiria iš kitų moksleivių. Kietuoliai... Na, čia  nėra net ka pridurti.

  Kuriai, dėl pašlijusios sąntvarkos, tarpusavio supratimo ir tolerancijos trūkumo, etikečių aplipintai grupei prikausiau aš? Nei vienai. priklausiau tai grupei, kuri bendravo su visomis kitomis grupėmis. Gal dėl to, jog mano vaikystės geriausias draugas dėl valdžios troškimo prisijungė prie valdomosios, kitaip tariant - kietuolių, grupės. Mes iki šiol tebeesam draugai, bet mūsų ryšys nebėra toks stiprus kaip kadais.

  - Stefanai, pastaruoju metu esi kažkos keistas, tarsi mintimis būtum visai kitur.

  Tai buvo mano klasės auklėtoja. Žmogus, kuris labai dažnai bando įsiterpti į svetimą erdvę, esąs nei kviestas nei prašytas. Bet ką čia jau bepakeisi - toks jos darbas.

  - Aš čia, aš visada čia. - Pasakęs šiuos žodžius apleidau patalpą, stengdamasis išvenkti nepageidautinų klausimų. Mintimis laukiau ateinančio savaitgalio, kad vėl galėčiau pamatyti Gabę. Nežinau dėl ko, bet vos tik apie ją pagalvojęs pradedu šypsotis. Tai yra vienintelis žmogus pasaulyje, kurio buvimas šalia manęs man niekada netrukdo.

  Vos tik pasibaigus pamokoms, kaip ir kasdien, ėjau laukti autobuso, kadangi gyvenau nedideliame miestelyje, kuriame mokyklos egzistavimas buvo beprasmis, kadangi, miestelio erdvę dalinausi vos su kitais, keturiais šimtais gyventojų. Transporto priemonės, kuri mus gabendavo namo, laukimas, mane kartais nervindavo. Ypač žiema. Pastovus vėlavimas. Mus vežantis autobusas buvo išties senas, žiemos metu temperatūrai nukritus žemiau dvidešimties laipsnių šalčio - retkarčiais jo net nesulaukdavome - variklis, palaikantis jo mechaninę gyvybę, užšaldavo, tarsi vandens stiklinė, karštą vasaros dieną, įdėta ir pamiršta šaldiklyje.

  -  Stefanai, gali man parašyti rašinėlį? - paklausė Raimundas, mano buvęs geriausias draugas, apie kurį jau buvau užsiminęs.

  -  Kokia tema? - paklausiau, nors atsakymas sukosi mano galvoje. Ištiesų, man net nerūpėjo rašymo tema, man tiesiog patiko rašyti, išlieti jausmus popieriuje, tai palengvindavo vidinį skausmą ir nuramindavo mintis, kurios be paliovos sukiojosi mano galvoje.

  -  Lietuvių kalbos pamokai, apie viduramžių riterius ir jų garbę bei pripažinimo troškimą? - ištarė jis ir pažvelgė į mane. Jo akyse galėjau įžvelgti šiokį tokį jaudulį, tarsi jį iš vidaus kaustytų baimė, jog atsisakysiu.

  -  Iki kada tau jo reikia?

  -  Iki penktadienio. - mūsų žvilgsniai vėl susikirto. Jis žvelgė į mane su padėka akyse, man to pilnai pakako, jog iš visų jėgų pasistengčiaukuo geriau ir kuo greičiau įvykdyti jo prašymą.

  -  Gerai, parašysiu. Bet kaip visada - nepamiršk prieš priduodamas mokytojai jo perskaityti. Gal norėsi ką pakeisti ar parašyti iš savęs.

  -  Nemanau, kad tai būtina. Aš žinau, kaip tu rašai. Gi ne pirmą kartą prašau. - jis nusijuokė.

  -  Kaip žinai. Kaina kaip visada. Tau tinka? - ne aš pradėjau pardavinėti savo, kaip jauno rašytojo, paslaugas. Net nepamenu kada tai tiksliai nutiko. Mano klasės draugai žino apie mano gabumus šioje srityje. Jau ne vieną kartą mokytoja iš visų rašinių mano pavadino geriausiu ir prieš visą klasę prakalbdavo apie mano gerai atliktą darbą. Tuomet ir prasidėjo mano, kaip paklausaus jauno raštojo, darbas. Savaime suprantama, tai nebuvo taip, jog pastoviai rašyčiau kitiems. Tik kartais. Vieni klausdavo patarimo apie ką rašyti. Jiems visuomet padėdavau, jei tik laiko galimybės tą leisdavo. Kiti perleisdavo visą darbą man, nusimesdami šią naštą nuo pešių ir tikėdami gausiantįs gerą balą už ši darbą. Ištiesų visuomet džiaugdavausi, kai kas nors manęs paprašdavo šios paslaugos. Ne tik dėl rašymo suteikiamo malonumo, bet ir dėl finansinių paskatų.

  -  Taip.

  -  Gerai. Pranešiu kai baigsiu.

  Po dvidešimties minučių vėlavimo, tarsi gelbėjimosi laivas žiemos šaltyje skęstantiems asmenimims, atvyko mūsų autobusas.

  Ketvirtadienio rytas. Prabudau labai anksti, nes man apsireiškė labai keistas, netikėtas, sapnas. Tarsi būčiau vienintelė egzistuojanti būtybė pasaulyje, kuriame žmonės nėra vertinami pagal turtus, kur nereikia sau krauju išsikovoti kelio į viršų, kur žmonės gali būti tuo, kuo jie iš tiesų nori. Kur nereikia apsimetinėti tuo, kuo nesi, vien tam, jog įtiktum kitiems. Kur visi yra laisvi kaip paukščiai begalinėse dangaus platybėse. Kur moteris, pamilusi vyrą, gerokai vytesnį už ją pačią nėra išvadinama turtų medžiotoja. Kur jaunas vaikinas, toks kaip aš, neprivalėtų slėpti savo jausmų, kas gerokai apsunkina jų supratimą ir pamažu keičia tave iš vidaus tau to net nepastebint. Kur nėra blogai būti jautriam ir supratingam, kupinam užuojautos ir gailesčio. Kur jaunas vaikinas, toks kaip aš, dėl visuomenės grūdamo požiūrio, nebijotų pabučiuoti kito vaikino ir nepabėgtų tarsi nusikaltėlis iš nusikaltimo vietos. „Nebijotų pabučiuoti kito vaikino. Nebijotų pabučiuoti kito vaikino? „ Su ta  mintimi tarsi sustingau. Mano kūną užvaldė neapsakoma baimė ir nerimas. Tarsi svetimos mintys bandytų įsiskverbti į mane, į mano kūną, mano sielą. Bandžiau jas nuvaryti šalin tarsi vilką, pragaištingai žvelgentį į mane su begalinio alkio kupinomis akimis ir garsiai riaumojantį, tarsi bandydamas mane priversti pasiduoti be kovos, tačiau neturėjau pakankamai stiprybės savo minčių seką pasukti kita linkme. Suglumau. Rodės visi mano fizinės jėgos likučiai apleidžia mano kūna, tarsi skęstančio laivo jūreiviai šokantys į jūrą ir  nesusimąstydami, ką reikės daryti toliau. Akyse pradėjo mirguliuoti, rodės, tuoj neteksiu sąmonės...

  Suskambo telefonas. Mano akys vėl nušvito, kūną užliejo energija. Tarsi prabudau iš transo į kurį nebuvau pasiruošęs leistis.

  -  Klausau. - niekas neatsako. - Alio?

  -  Tu asile, tai tavo žadintuvas. - Prabudęs iš miego ištarė mano jaunesnysis brolis.

  -  Spnavau, jog man kažkas skambina - susipainiojau kažkaip. - pamelavau, bandžiau apsimesti katik prabudusiu.

  -  Kiek tau pamokų šiandien?

  -  Man septynios. - atsakiau.

  -  Man tik keturios. Pirmos trys laisvos, nes mokytoja serga. Pasakyk mamai, jog prastai jaučiuosi.

  -  Pasakysiu. - atsakiau. Manau, akivaizdu, jog mano jaunesnysis brolis tiosiog nenori eiti į mokyklą. Šia tema mes nelabai kalbam. Jei tėvai nepriverčia jo reguliariai lankyti mokyklą - aš nesikišiu. Kažkada buvau užsiminęs, tuomet tik susiginčiojom, geriau rūpinsiuos savo mokslais.

  Kelionėje mokyklos link stengiausi kuo nors užsiimti, taip bandydamas atitraukti pašalinias mintis.

  -  Štai tavo prekė. -tyliai pašnabždėjau ir padaviau dailyraštį su jo prašytu darbu.

  -  Ačiū. - jis nusišypsojo ir pažvelgė man į akis. Tą akimirką mane užplūdo keistas jausmas. Tarsi neapsakomo pobūdžio taruka mane trauktų prie jo. Noras jį paliesti mane tiosiog degino iš vidaus. Jis visdar žvelgė į mane.

  -  Ar tau viskas gerai?

  -  Taip. -atsakiau.

  Grįžau namo.

  -  Ryt po pamokų važiuosiu pas Gabrielę į svečius. Grįšiu sekmadienį vakare.

  -  O manęs leidimo prašiai?  -  paklausė. Nemanau, jog buvo verta klausti jos leidimo, nes butume tik pradėję ginčytis. Pamaniau, stengentis išvengti bereikalingo ginčo, bus paprasčiau duoti kyšį. Išsitraukiau iš anksto paruoštą piniginę ir neva skaičiavau monetas.

  -  Turiu keturis atliekamus litus, kitų man reikės traukinio bilietui.

  Kaip visada - pavyko. Žinau, jog nera gerai papirkinėti tėvus, bet tai dariau tikkritiniais atvėjais.

  Penktadienis. Traukinių stotis. Pajutau neapsakomą palengvėjimą vos tik užsėdau ant savo, gelbstintčio nuo kasdienių rūpesčių ir pasiryžusįo mane nugabenti bet kur, kur tik panorėsiu, žirgo.. Turėjau aumony - traukinį, gabenantį mane viena kryptimi - į laisvę. Tai yra pas Gabę. Beprotiškai džiaugiausi galįs praleisti visą savaitgalį bet kur, tik ne namuose.

  Traukinyje buvo gan ramu, neskaitant pačio traukinio sukeliamo gargėjimo. Mintyse planavau savo kalbą, kaip viską papasakosiu Gabei. Nuo jos, kaip nuo keturakio slibino - nieko nenuslėpsi. Rodos, jog ji iš mano žvilgsnio gali suprasti, jog kažkais netvarkoj. Tarsi ji galėtų per kilometrą užuosti mano nuotaiką.

  Jaudinausi, širdis daužėsi mano krūtinėje, rodės, tarsi ji norėtų iššokti iš manęs ir palikti mane vieną šią sudėtingą akimirką. Netoli jos namų buvo parkas, kuriame nutariau prisėsti ir nusiraminti. „ Ką ji pamanys? Gal geriau jai nieko nesakyti? Jeigu ji mane nužvelgs kupinu nesupratimo ir pasišlykštėjimo žvilgsniu, ką aš tada darysiu? „ Šios mintys sukosi mano galvoje, skatindamos sutrikimą ir savigailą. Mane pradėjo kaustyti baimė. Ji tarsi juodas iš rūko susiformavęs debesis įsiskverbė į mano kūną neketindama pasitraukti. Nežinia kankino mane. Gal nuskambės kvailai, bet visi bandymai įsivaizduoti visus pokalbius, visas galimas galimybes kaip viskas gali susiklostyti, buvo ne itin malonūs. Bandžiau nustoti galvoti. Bandžiau priversti save išmesti iš galvos visas neigiams mintis ir prisiminti ką nors gero. Deja, bergždžiai. Taip ir sėdėjau niuraus vakaro šešėlyje. Paskendęs jo tamsoje, kaip tąkart... Kaip tą kart. Tai buvo viena nuostabiausių naktų mano gyvenime. Dabar tai suprantu. Tą naktį užplūdę jausmai gasdino mane, bet kartu darė mane laimingesnį. Tarsi kažkas, nuo ko visą gyvenimą bėgau - pavijo mane. Pavijo mane ir pasidalino su manimi dalelia šviesos.. Šviesos, kuri šildė ir džiugino mane. Mažas, vos matomas šypsnis atsispindėjo mano veide, jaučiausi laimingas, nors iš dalies nevisiškai galėjau suprasti dėl ko.

  -  Klausau. - suskambus telefonui automatiškai atsakiau aš.

  -  Aš vis laukiu ir laukiu, o jis vis nepasirodo ir nepasirido. Kur esi? Ateik. Močiutė iškepė pyragą, specialiai tavo atvykimui. - nusijuokė.

  -  Tuoj būsiu.

  Baimė ir jaudulys nustojo mane kankinti. Buvau pasiryžes viskam. Tarsi pas Heraklis suteikė man jėgų ir drąsos, kaip paskatinima nieko nebijoti ir eiti į priekį.

  -  Labas, džiaugiuosi, kad atvykai.

  -  Tu mane privertei.

  Pasisveikinęs su visais, nužingsniavau tiesiai į jos kambarį. Ji atsisėdo ant lovos, aš gretimai esančios rašomoo stalo kėdės. Jos žvilgsnis, jai į mane pažvelgus, persmelkė mane,  tarsi ji vos tik į mane pažvelgus galėtų perskaityti mano mintis.

  -  Tai pasakok. - ištarė ji.

  -  Ką norėtum sužinoti?

  -  Viską.

  - Paprašysiu kiek sukonkretinti klausimą.

  -  Stefanai.. Gi akivaizdu, jog kažkas tau neduoda ramybės..

  -  Taip - tu.

  -  Aš?

  -  Taip.

  -  Priimsiu taip kaip komplimentą, ir taip, neketinu tavęs niekada ramybėje palikti. - ji išsitiesė ant lovos ir garsiai nusijuokė. - Pažiūrim kokį filmą?

  -  Su malonumu. - Tą akimirką kai iš jos lūpos ištarė šiuos žodžius, mane užliejo palengvėjimo banga. Žinojau, jog kažkada man reikės jai viską papasakoti, bet tas kažkada dar ne dabar.

  Išsirinkom vieną, gan seną siaubo filmą apie vaiduoklius, žinodami, jog abu perdėtai bijome tamsos ir po šio filmo net nebandysime išlipti iš lovos. Man visuomet patiko, kaip ji klykia iš išgasčio žiūrėdami siaubo filmus. Tuomet ji visuomet įsikimba į mane, pasisuka į šoną, užsidengia galvą pagalve arba pasisliape po patalais.

  -  Žiūrėsim tamsoje? - paklausė ji.

  -  Bijai pridaryti i kelnes?

  -  Ne, apie tave pamasčiau, kad nepradėtum drebėti iš baimės. -  garsiai nusijuokėm ir paspaudus kompiuterio klavišą prasidėjo mūsų išsirinkto filmo pradžia. Buvau labai pavargęs, bet žiurint maimę keliančius filmus mano kūnas niekada neleisdavo man užmigti. Pasibaigus filmui, gal po dvidešimties sekundžių pasinėriau į sapnų karalystę.

-----------------------------------------------------

  -  Labas rytas. - kažkieno garsus bet draugiškas balsas sudrumstė rytinę tylą ir privertė pakilti iš miegų, praverti akis ir pažvelgti į jį.

  -  Labas  rytas. - atsakiau. Gabė tebemiegojo.

  -  Pusryčiai ant stalo.

  -  Mes tuoj.

  Bakstelėjau Gabei į šoną priversdamas ją pabusti. Atsikėlę iš lovos nužingsniavome į vonios kambarį pasiruošti save tiek dvasiškai tiek išoriškai naujai dienai. Ir, manau, abu jautėme, jog ji nebus lengva nei man nei jai.

  Po pusryčių nusprendėme išeiti pasivaikšioti.
2018-11-08 20:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-16 21:46
lllllllll
Gana gerai valdomas tekstas, taip pat ir scenų kaita, dialogai. Net jeigu tai baigtininis darbas, mano galva, visai nebūtina aiškinti dėl ko viskas vyksta.

O bet pavadinimas...

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-10 00:20
varna
Sklandžiai parašyta, jaudinantis tekstas, atviras, mielas, įtaigus
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-09 14:48
Svoloč
Koks skirtumas kas rašo, bobutė mano rašo, jei jau taip svarbu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-09 13:28
lempininkas
2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-09 13:27
lempininkas
nemanau, kad rašo berniukas, jau pirmose eilutėse daugiau sentimentų, nei esmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-08 23:14
Svoloč
Puikus darbas, detaliai psichologizuotas, ta prasme, išrašytos herojaus vidinės būsenos, mintys, jausmai. Geras atviras nuoširdus darbas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (4) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-08 23:14
r_k_r
Kas gerai - graži kalba ir nedaug klaidų (neskaičiuoju kokių ten trumpų brūkšnių, nes irgi komentaruose juos rašau). Tai iškart įkvepia pagarbą tekstui ir nuteikia teigiamai.

Bet kažkas ne taip. Iki vidurio perskaičiau sąžiningai, o iki galo įveikiau jau tik probėgšmais.
Ir nežinau, kieno čia problema - mano ar teksto.
Ar man tik taip atrodo, ar kūrinys neturi elementarių dalių: užuomazgos, kulminacijos, atomazgos. Arba tikrai neturi, arba mano protas teksto raizgalynėj jų neranda. Kitaip tariant, kažkas vyksta, bet neaišku, dėl ko vyksta ir kodėl tai svarbu. Net pagalvojau, kad čia, galbūt, toks užmanymas. Bet vėlgi - koks jo tikslas?
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą