Vidurž(i)emio

Pūgos beveik nurimsta langas nustoja degęs
žvilgsnis be garso klausia kas ten yra patamsy
slenka pasieniu laikas tarsi ikonų vagys
kritęs šuva bet kartais vis dar atrodo amsi

būna kad tyliai inkščia prašos įleist į vidų
letenom drasko seną durų užkaltą lentą
net nesuprasi ko jo siela šiąnakt užklydo
ten kur prieš pusę amžiaus buvo šalia gyventa

gal ne laiku išeita – žemę pakando gruodas
šitaip sunku išskobti kapą nors kiek gilesnį 
net kauburėlis menkas netektį čia išduoda
pirmąjį gurkšnį vėjo antrąjį sniego kąsnį

būna sunku nuryti springstantis balsas sausį
dvidešimt penktas kadras stringa be tavo veido
baigiasi kino seansas bet dar vis tiek klausausi 
garso takelio seno – to kur šiaurys užleido

taiko į ritmą sniegas miesto žibintai linksi
linksi devynios galvos slibino nukapotos
kelio sena girnelė skaito kiekvieną žingsnį
vėliavos lūžęs sparnas ieties sulūžęs kotas

ten paširdžiuos įstrigęs atveria juodą erčią
žvilgsnis ir vėl paklausia kas ten kažkaip nedrąsiai
sniegą į mano kalbą puslapiais vėjas verčia
verčia ir verčia – balta – tiek kad nenusikasi