Minčių tiek daug, o žodžių maža,
todėl šiandien prieš vėją nepučiu, –
tariau imdamas iš pardavėjos grąžą –
vieną centą –
ir iki amžinybės tempiu tą momentą.
Matau, kaip laikrodyje laiką nuodija
metai – memento mori, –
o iš kišenės smėlis byra,
brėždamas minčių punktyrą,
bet takelį į kapines rodyti nenori.
Tai tik žili plaukai ir bespalvės pleiskanos
likę dar nuo dienos anos,
kai atsigėręs gilių kavos
ir perskaitęs Procesą Kafkos,
glamžiau atmintį ant senos sofkos.