Rašyk
Eilės (71349)
Fantastika (2143)
Esė (1679)
Proza (10258)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tą liepos rytą ją džiugino viskas, o didžiausia laimė buvo, kad ji vilkėjo, naują, it sniegas baltą, suknelę, kurios dugne staipėsi didelės, raudonos braškės, kurias puošė dar ir žali lapukai. Jaunesnioji jos sesutė vilkėjo tokia pačia, tad staipėsi viena prieš kitą.

– Kokios jūs glazios, – pagyrė abi jų dvimetis broliukas, – Būsit pacios, pacios glaziausios, – ir tuoj pasiteiravo, – O ten ir mums duos šaldainių?
– Visko duos, broli, juk Oninės – tetos Kančelkienės vardadienis. Ji yra labai turtinga, kalnus skanėstų svečiams paruošia. Tik spėk vaišintis, – kaip vyresnioji, pamokė, – Tik mes, ten nuėję, turėsime gražiai elgtis, – atsisukusi į sesutę, pasakė, – Romute, ir tu ten neišdykauk, nesmarkauk, jei kas ką tau negero darys, man pasakyk, – padrąsino abu, – Nieko nebijokite, turite vyresnę sesę.

Tėvai ėjo priekyje, nešė dovaną, mama gražią vasaros gėlių puokštę. Vaikų trijulė čiauškėdama riedėjo jiems iš paskos. Iš pašalės niekas negalėtų pasakyti, kad tokia šeima gali būti nedarni. Kad joje yra kažkas ne taip. Rūbas, nors ir paprastas, bet puošnus. Vaikai išprausti. Šventiška nuotaika taip ir sklaidėsi aplinkui. Žmonės praeidami, ne retas, šypsojosi. Nei pridėsi, nei atimsi, graži šeima.

Mamos teta Ona ir jos vyras Pranas, pas kuriuos jie šiandien ir skubėjo, gyveno toli nuo jų, visai kitame miesto pakraštyje. Giminaičių namai buvo puošnūs. Jų langai, visais metų laikais, spindėjo žaliuojančio pušyno pašonėje. Tėvai retai praverdavo jų duris, tik iš didelio reikalo išdrįsdavo į juos pasibelsti, kai šeimai pristigdavo duonos. Tada jie ir vaikus vesdavosi drauge, 
Gal tuo norėdami palenkti kietas šeimininkų širdis. Juk Onutė matydavo, kaip tėvas stovi nuolankus, galvą nuleidęs. Mama irgi neišsitekdavo savyje. Ji buvo vyriausia, tad ėmė šį tą suprasti, kad jie yra kitokie, tarsi būtų pačių artimiausių atstumti. Tetos garbei juk ir ją pavadino Ona, kad tik jos širdį suminkštintų. Kas metai, per vardadienį mama jai liepdavo nunešti, pati suskindavo, kruopščiai sudėliodavo žiedus, puokštę. Švęsdavo kismet, tik jų nė karto taip ir nepakvietė. Kartą mergaitė išgirdo, kaip mama, kai tėvas jai papriekaištavo – ,,kam tu čia taip žeminiesi’’, ji ištarė – ,,gal ir dukrą kada atsimins, kokią dovanėlę įteiks, juk ir jos vardadienis’’. Tik Onutė nesitikėjo iš tetos jokių dovanų, nešė ir tiesė tuos mamos ,,bukietus’’ , kad buvo liepta, kad mamos neužgauti. Juk senoji jai net galvos nepaglostydavo. O gėles priimdavo taip, lyg tai būtų kokia šeimos prievolė ją sveikinti. Kartais net pašaipiai paklausdavo – ,,tai ką, tėvų kišenėse vėl vėjai, kad mane atsiminė?’’ išgirdusi ką ji kalba, mergaitė norėdavo kuo greičiau iš tų namų pradingti. Suaugusių elgesį ji dar menkai ir te suvokė, bet ėmė nujausti, kad su jos tėvais teta ir dėdė elgiasi ne taip, kaip su kitais giminaičiais. Jie niekada nebuvo laukiami tuose namuose. O į šventes, kad kviestų, nė minties neprisileido. Tad Onutė labai stebėjosi, kad šį kartą ir jie yra puotoje laukiami.

Vardadienio šventei buvo paruoštas, antrame aukšte esąs, didžiausias kambarys. Jau lipant suktais, mediniais laiptais Onutei širdis ėmė daužytis. Ta nenuspėjama baimė tetai, taip gniaužė ją, kad sunku buvo alsuoti. Mama, pastebėjusi jos dusulį, matyt, pagalvojo, kad išdykauja, subarė:
– Ko tu dabar, tarsi kokia šimtametė senė, čia šnopuoji? Kur turėtumei lyg stirna striksėti laiptais. Neišsidirbinėk. – rūsčiai nužvelgė, – Žiūrėk, nepridaryk man ten sarmatos, – ir kitiems dviems pagrasė, – Jūs irgi, – akimis prakošė broliuką ir sesutę, – kad man būtumėt lyg pelės po šluota. Supratot? O jei ne, pasivedus kur šalin, išdyšiu kailius, sveikos vietos neliks. Žiūrėkit man. – tilo, nes atsivėrė durys ir pro jas išlindo žila tetos Onos galva.
– Laukiam, laukiam, – nutaisė saldžią miną. O tėvai jai jau bruko į rankas dovanas.

Šį kartą Onutę atleido nuo tos ,, bukieto’’ prievolės. Tad visi trys vaikai stovėjo tylūs tėvams už nugaros. Bet šeimininkė greit atrado kliautį įgelti:
– Tai ko vaikų nemokot mandagumo, stovi lyg kokie netašyti mietai? – kreivai viepėsi.
Mat, nepuolėm rankos bučiuoti. Tą ji labai pripažino, net mėgavosi tokiu nuolankumu. Tėvas atsisuko į Onutę, vyriausia turėjo rodyti pavyzdį, ir taip suspaudė jos ranką, kad pastaroji vos iškentė nesuinkštusi, tad greit puolė bučiuoti tos putnios rankos. Kiti irgi pasekė jos pavyzdžiu. Vaikai tėvų buvo auklėjami griežtai. Nepaklausei – lups, klūpėsi kampe.
– Tiesa, taigi jums buvo pasakyta, kad ateitumėt be vaikų. Kur aš juos dabar pasodinsiu, kai tiek žmonių prisirinko? – pareiškė didelį nepasitenkinimą.
– Teta, atleisk. Neturėjau jų kur palikti, – vebleno motina, – Jie netrukdys, lauke pažais, nesės juk prie stalo, – vienu ypu nukirto mažųjų viltį – sočiau pavalgyti.
– Na, jei jau taip, tada saugokitės juos patys. Aš tai jau jų neganysiu. Nekviesti. – perliejo žvilgsniu, lyg lediniu vandeniu, mažuosius.
Teta buvo bevaikė, tad pykdama, kad jai Dievas nedavė motinystės, negalėjo pakęsti svetimų vaikų. Onutė girdėjo, kaip giminaičiai ją apkalbėdavo - ,,bergždžia ožka, ko iš tokios norėti’’ – kirsdavo, o į akis jai meilikavo, nes kiekvienas žinojo tiesą – ,,kas turi pinigų, muziką užsako’’. Bijojo susipykti, nes, nelaimei ištikus, visi lindo į jos kišenę. Pastaroji buvo nekvaila, ėmė procentus, taip jos kapitalas, po truputį, ir gausėjo. Vyras irgi buvo geras nagas, per delną duok, centas neiššoks laukan. Po giminę sklandė visokie gandai, o ypač smagu buvo aptarinėti, kam gi ims ir po mirties atiteks tie turtai? Buvo tokių, kurie kišo savo mažus vaikus, galvojo, kad Kančelkiai kurį užaugins. Tie gynėsi nuo jų, lyg nuo musių. Patys sau kąsnio gailėjo, amžinai buvo verdama kopūstų sriuba su užkulu, lašinio bryzo gailėjo jiems paspirginti, nors kiaules augino, bet mėsą parduodavo, taip kaupė nežinia kam. Bet jei jau balių ruošė, lūžo stalas, norėjo pasirodyti prieš kitus. Svečiai valgė, gėrė, uliavojo ir šeimininkus liaupsino be galo, be krašto. Abu seniai švytėjo lyg mėnuliai nuo tų pagyrų. 
,,Ir kam jie tik mus čia atsivedė? – suspirgėjo Onutė, nes užmatė, kad prie didelio, gėrybėmis nukrauto stalo pūpsojo kitų giminaičių vaikai. Ir vietos ten dar tikrai buvo likę. Gerai, kad mažieji Romutė ir Antaniukas nieko nesuvokė, tik žiūrėjo akeles išpūtę į gardumynų lėkštes, rijo seilę. Tad paliepus tėvams – ,,pabūkite kieme’’, visi trys turėjo paklusti. Išėjo iš kambario nuleidę galveles, nors kokį saldainį būtų į ranką kuriam įbrukusi. 
Nusileidę tais pačiais laiptais, susiradę nuošalesnę vietą, vaikai sutūpė, tarsi akmenimis pamušti žvirbliai, ant suoliuko. Ilgą laiką ant jo taip ir glūdėjo. Pro namo langus girdėjosi šnekos, vėliau ir muzika, dainos. Dar vėliau, kilo kažkoks triukšmas. Po kiemą jau lakstė ir giminaičių atžalos. Žaidė, krykštavo, tik prie jų jie, nei vienas, taip ir nepriėjo. Onutė matė, kaip kurio tai, mama vis išnešdavo kokių tai skanumynų, nušluostydavo torto kremu išteptą veidą. Tik jų mama taip ir nepasigedo. Tėvui jie, matyt, irgi nerūpėjo. Onutei jau, net jos suknelės balta spalva pajuodo. O kai broliukas su sesute ėmė jos prašyti dar ir valgyti, kada pačios pilvas jau gurgė, ji pabijojo eiti į vidų jų ieškoti. Tad ramino abu:
– Dar truputį palaukime. Matysite, mus tikrai pakvies, pakentėkime. Tada ir pavalgyti duos, – žinojo, jei jie pasirodys ten, tėvus užrūstins ne juokais. Barsis ir kažin ar to užteks, girti jie būna labai pikti.
Visą kiaurą dieną, atėjo jau ir vakaras, taip ir prabuvo užmiršti ir alkani. Nei vienas giminaitis jiems neištiesė saldainio, sausainio, gardesnio kąsnelio nepasiūlė. Tad Onutė, alkis daro savo, įsidrąsinusi, ryžosi priminti, kad ir jie čia yra, užėjo į vidų. Ją pasitiko teta Ona, kurios mergaitė maloniai paprašė.
– Tetute, gal galėtumėte pakviesti mamą, mes labai norime valgyti, – ir tuoj dėl to pasigailėjo. Varduvininkė puolė lyg hiena auką, atsiradę šalia jos, giminaičiai puolimui piktdžiugiškai turavojo.
– Ale iš kur tik jūs ir išlindote?! Tėvų, mat, ieško. Tie jūsų tėvai, tie du parazitai, ir kokia kvaila tik aš buvau, kad tuos latrus pasikviečiau, kokią sarmatą apturėjau, per juos, prieš visus! – ji jau ne kalbėjo, o tiesiog žviegė, – Dinkit greitai paskui juos iš čia! Kad mano akys jūsų daugiau čia nematytų! Žebenkštys! Ėsti dar, mat, tokiems paduok! Eikit ir prašykit savo alkoholikų. Jukš iš čia, ubagų blusos!..
Onutė traukėsi nuo jos atatupsta, o paskui save traukė ir brolį su sesute. ,,Ką žinai, puls dar mušti’’, – gūžėsi baimėje. O kai ant jų užriko mamos pusbrolis:
– Seniai tie jūsų tėvai jau išsinešdino. Ir ačiū Dievui! Prisisprogo kaip kiaulės, – dėdė varstė piktu žvilgsniu, – išmetėm…
Jai jau rankos ėmė drebėti. 
– Dinkit iš čia! Kad aš jūsų, net kieme, nematyčiau, – grūdo visus tris pro duris laukan, – Latrų sėkla, ir iš jūsų nieko gero gyvenime nebus! – dėdė Pranas, tetos Onos paprašytas, grūdo visus tris laiptais, o išstūmęs laukan, taip trenkė durimis, kad vaikai, jau ne juokais, leidosi bėgti iš kiemo, kiek tik įkabindami. Pratę prie dažnų patyčių tarp savo bendraamžių, bet, kad suaugę taip su jais elgtųsi, tuo labiau artimi, dar nebuvo tekę patirti.
,,Už ką?’’ – sustojus atsikvėpti, kai jau buvo toli nuo tų baisių namų, skaudėjo Onutė, o jos broliukas ir sesutė jau verkė net pasikūkčiodami. Raudojo ir ji.

Daug nuo tos dienos jau buvo nutekėję vandens, kai jai, jau suaugusiai Onai, tą kart baliuje puotavusi, pažįstama, atpasakojo tos dienos įvykius. Nupiešė vaizdą, kaip jos tėvai prisigėrė, kaip juodu susimušė. Kaip tėvas kruviną motiną, giminei stebint, kruviną už plaukų valkiojo po grindis. Onutė, tą girdėdama, negalėjo ir tada suvokti, kaip artimieji, be jokios sąžinės graužaties, juk vyras galėjo užmušti moterį, išmetė pro duris ir kaip niekur nieko, toliau puotavo. Negalėjo ir negalės ji jiems atleisti, kad giminių tarpe neatsirado nei vieno, kuris užsistotų juos, niekuo nekaltus ir alkanus vaikus. ,,Pagailėjo kąsnio’’, – išsivaduos nuo karčios abejonės ir galutinai ištrins širdį draskančią, ,,be kaltės kaltę'', kad vengė jų, kietaširdžių žmonių. Ir jai palengvės tik tada, kai Onutė nušvis tiesa: jos giminės prasidėjimas – nuo brolio, sesers ir tų, kurie parėjo iš jų…

 

2018-11-05 13:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-06 23:17
lllllllll
Šiek tie yra daugžodžiavimo vos juntamo, bet istorija gana autentiška, vertinčiau teigiamai, jei tik galėčiau :)
Gal tai ištrauka?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą