patylėkim

voras tinklą išaudė prieš žiemą
aušo rytas
ir mintys netilpo sopėjo

vėjas pranašas tarsi sumišęs
sėjo aklas svajones kurčius troškimus

nežinojom pareisim ar ne į praradimų miestą
į mūrus korėtus kur dienos vijo viena kitą
išgalvoti sapnai nors jau rytas o tu nemiegi

vienišystė be proto pailsus
o atilsis sprangus tarsi duona iš senojo kubilo kilus

vėl tie vorai
audinys jau skylėtas
o jie vis dar miega
dar seka pasakas jų nukaršusi pramotė

patylėkim nebudę