Juodą naktį balčiau už sniegą baltas vilkas – totemas mano
aš liečiu jo gauruotą kailį lyg skaitydamas Brailo raštą
baltos lankos per mylią aidi elektrinis piemuo čia gano
savo žiniai avelių pulką pasilikdamas kirtį aštrų
bet tą grobį žinau iš kvapo juodos avys bailiausios būna
vilkas moko vaikus kaip reikia atakuoti ir kibt į gerklę
šiltos kraujo balutės teška. Mano dukterys mano sūnūs.
Jau išmoko šitam pasauly kaip išlikti ir išsigelbėt.
Dievas davė dantis ir duoną bet taip leido augti iltims
pamažu suvilkėjo laikas nes jį būt žvėrimi išmokė
šimtą sykių ir purvą kristi šimtą sykių iš purvo kilti
per brūzgynus pavyti auką ją pribaigti ir kas čia tokio
prigimtis ir vilkų žaidimai. Ne vaikų. Jūs gerai išgirdot
šį staugimą gerai supratot kur raudonas mėnulis liejas
ir naktis vėl kantrybę bando kaip apžioti išplėšus širdį
o po to vėl staiga raminti: čia tik vėjas bičiuli vėjas
šitaip dreskia duris ir staugia o galbūt ima veikti vaistai
o grėsmė... ji pranyks savaime – paryčiais kai staiga pabusi
tu turėjai kalbėti tiesą o dabar vien tik niekus paistai
jau išmokęs išverst kaip kalbą vilko kailį į gerą pusę
jau išmokai maišyti vyną jau išmokai atskiesti žodį
jau gali už akių kalbėti ir nuryti lyg tulžį mirtį
ir iš pėdsakų baltą vilką atpažįsti – gali parodyt
peilio judesio vilko kailį nuo plėšriausio žmogaus atskirti