Nesulaikomas rudenio laikas

Augina ąžuolus pašėlę laiko marios,
nusvyra laikrodžių rodyklės sruogom,
bučiuoja į medines lūpas – kas jam daros? –
dangus, prinokęs stiklo uogom.

Putoja kraujo upės, atskiestos su poteriais,
toteminis žvėris nužvelgia akimis iš lino,
nes žaidžia vakaras variniais jo šeriais
besimeldžiant į dievą žalio plastilino.

Ir byra žvaigždės – iš dangaus žvangučiai,
magnetiniai šakų imtuvai deimantus dalija,
ploni sliekai vėl atsidavę nebūčiai
tarp ąžuolo šaknų pasislepia kai lyja.