(Ne)paskęsti

Niekad nepamiršiu tų dienų, kai skęsdavau šusnyse rudeninių lapų. Tada jis švelniai mane sužvejodavo ir iškeldavo lauk. Pastatęs ant žemės, nupurtydavo visus šapelius ir kaip visad tardavo „Tu laimėjai. „ Tuomet išsišiepdavau iki ausų ir, vos ne vos pasiekusi, įsikabindavau į jo ranką. Kol eidavome namo, vilkdavome kojas ir klausydavomės rudens lapų šiugždesio. Aš užsisvajodavau, tačiaubrolis niekad nepiršdavo, kad aš nesugebu perženti to griovio, todėl paimdavo mane ant rankų ir lyg išgelbėtą  princesę parnešdavo ten, kur saugu-į namus.