*Kampas

Bėgantis laikas.
Tokia turi būti kiekvieno beprasmio teksto pradžia.
Kai prieš tave tuščias lapas, o rankos pačios, neklaustos pradeda vedžioti žodžius.
Šį ryt atsibudus, keistos pagirios spaudė visą kūną, plaučiai švokštė, o mano mergina etatiškai priminė, jog greit mirsiu..
- Taip žinau... Visi mes greitai..
Gal pasakiau, gal nebylus išėjau į virtuvę ir ten ilgai žvelgiau pro langą.
Taip, rudens dabar jau nebenuneigsi. Atėjo, nelauktas, pasiimė tai kas jo - žydinčią gyvybę.
Neseniai atidaryta paroda susilaukė nemažai kritikos ir tai neleido porą naktų ramiai užmigti. Tiesa, kritika mane pasiekė iš dviejų abejotinos reputacijos veikėjų. Tiesa, po dviejų dienų, man taip ir netarus žodžio viskas nutilo. Darbai kabo po senovei. Greitu metu uždarysim, o tuomet kaip visada - nieko.

Parodoje sakiau, kad mes visi išgyvename krizę. Visi - tai pasaulis, civilizacija, sociumas, istorija, post-moderni karta, menininkai, tapytojai, individai. Tačiau, kaip visada karpant ir fragmentuojant idėjas paviršiuje liko žodžiai du. Krizė ir mano. Kitaip tariant - auditorija žvelgė į mane, kraipė galvas ir mėgino išsiaiškinti kur ta mano krizė slypi. Aš pats žvelgdamas į juos mėginau suvokti, kodėl šie taip mano. Spalvos ryškios, formatai didžiuliai, veidai iššieptais dantimis - baltais, sveikais, aštriais.

Krizė... Keista.. Mano.. Dar keisčiau... Matau tik vieną krizę, bet globalę, o ne asmeninę - mes nužmogėjame. . . Mano draugas mirė. Berods jam buvo suėję vos dvidešimt ir jis pasirinko nebekankinti pasaulio sava egzistencija ir nusidaigojo nesuvokiamu būdu. Jis mirė, o mes tylime... Toliau esspresas be cukraus, toliau latte su sojų pienu... Net ne keista.. Paminėjau jį parodoje, bet rodos ir tai praslydo pro akis...

Kitas dalykas, kad pora dienų prieš atidarymą išsijungiau skubėdamas į galeriją. Trenkiau galvą į metalinius laiptus, užsižiopsojęs ekrane. Po šiai dienai kontūzintas vaikštau ir negaliu paaiškinti, kas pasikeitė po to smūgio. Grubiai sakyčiau - kad praskydau ir menas pramušė mano šarvą - dabar kai trenkia - tai tiesiai į sielą. Aplenkia ir praslystą pro protą, logiką, pragmatišką racionalumą. Po tos keistos dienos verkiau gal tris kart. Du kart klausydamas Rachmaninoff'o, trečią - susidūręs su Kampu Jankausku.

Taip, tas Modernaus meno muziejaus atidarymas yra milžiniška šventė Lietuvai. Vakar naktį ten patekau pirmą kart ir greitai aplėkęs ekspoziciją pamečiau save. Sėdėjau ant betono, žvelgiau į atspindį stikle, skambant kažkokio visai nereikalingo dj'jaus pasirodymui ir jutau vieną - esu traumuotas. Esu traumuotas, kažko ką ten sutikau, ten trečiame aukšte, tarp dar niekada gyvai neregėtų drobių. Užlipęs antrą kart, nėriau ten kur nešė nuojauta. Atsidūriau prieš Kampo „Sinagogą“.
Pasaulis aplink ištirpo. Ašara iš vienos akies nuriedėjo, o aš apsimečiau, kad mane labai domina kažkokie kaimų stogų skečai, esantys kiek atokiau, kur mažiau žmonių. Slėpiausi nuo žmonių, kad neišmestų iš muziejaus.. Kaip ten bebūtų mūsų civilizacijoje verkti nepridera. Kad ir ką ten jauti viduje. Atsisukau iš didesnio atstumo į Kampą ir vėl prasidėjo tas pats. O paaiškinimo jokio. Skaitau akivaizdų ultramariną nerūpestingai užteptą ant terpentinu skiesto cobalto mėlyno fono. Viršuje kampuose cinko balta pavalyti kraštai, o per horizontą penki skirsniai neišmaišytos ochros. po du iš šonų tiesiai ant grunto, centre perdengianti vienu potepiu visame paveiksle dominuojančią mėlyną. Kampas 92... Sinagoga.. Potėpiai, kaip jau sakiau nerūpestingi - iš teptuko gilumos nuo per didelio spaudimo ištryškęs neišsimaišęs purvas, drimba per pusę drobės - žemiau horizonto linijos. Būta ir juodos ir kraplako užuomazgos, kurie paskendo trištame mėlyje. Panašu, kad autorius drobę tepė neilgiau trejų cigarečių, o baigęs darbą net nepasižiūrėjo ir išėjo ieškoti arba kito butelio arba kitų sugerovų. Ir šventas tas nusidėjimas. Ir šventas tas kvailys Kampas. Ir kaip jam taip pavyko?

Paveikslas būta tapybinis nesusipratimas. Teptuko šeriai įklimpę drobėje, Drobė kokiu centimetru iš visų pusių per maža porėmiui, nors ir tvarkingai gruntuota. Teptukas statybinis. Potėpis nuslystantis užu ribų tai ten tai ten..  Kabo tarp kitų klasikų, o traumuoja pats vienas, nieko kito nepadedamas.. Iš vienos pusės šį nerafinuotą reikalą atliktų bet kuris drąsos nestokojantis darželinukas, iš kitos - nepakartojama. paprasta. genialu.

Paėjus atgalios už kampo pasitinka to paties Kampo „Samurajus“. Toks pats nevykusiai traumuojantis... Tik šį kart be tos šventos mėlynos. Tačiau iš keturių drobių sustumtame šedevre esanti plati raudona dėmė apstatyta smulkių potepėlių (pilkų, melsvų, žalsvų ir kitokio brudo spalvos) aiškiai atskiria - tai yra Samurajus. Tai yra raudona gyvybė sukonstruota iš horizontalių cadmio, vermiliono, oranžo ir panašias idėjas nešančių pigmentų, potėpių - apsupta kardo (teptuko) kirčiais, nepasibaigiančiomis kovomis ir bla bla bla - tai pilkšvais trumpais, lenktais, vėją primenančiais potepiukais...  T. y. Raudonas centras išsijuosęs per keturias drobes, apsuptas vėjo. Samurajus. Gyvas ir miręs. Prieš tave. Prieš tave, kuris keikia genijų, už tai kad griauna tavo gyvenimą. Jog žlugdo tave tylėdamas. Jog glosto širdį savo terpentine mirkytomis rankomis. O tu bejėgis - žvelgi ir miršti čia ir dabar stovėdamas muziejaus centre, nusisuki ir esi traumuojamas, nes tau už nugaros liko tavo sielos dalelė, kuri tau nebe priklauso ir tu likęs tuščias žengsi atgal namo, pas savo neišspręstą būtį.

Rimvydas Jankauskas Kampas... Mums jauniems nesuprantama, kodėl prakalbinus apie jį tuos kuriems teko šį pažinti - visi kaip susitarę sako: xronius... O siaube, koks xronius...

Ką tai reiškia? Ar tikrai jis toks monstras, kaip visi sako? Kaip jo darbai gali tokį šventumą spinduliuoti, kol jis toks siaubūnas?

Nieko nesuprantu. Kai Kaune matėme jo retrospektyvą - aplankė labai stiprus ir nenuginčijamas jausmas. Šiąnakt kai išėjau pirmą kart iš ekspozicijos - užčiuopiau savyje tą patį jausmą. Tas jausmas sako - šiandien tu buvai susidūręs su Kampu. Gyvu ir Mirusiu. Šis susidūrimas traumuoja... O traumuodamas verčia sugrįžti, tam kad įsitikinti ar tai tikrai tai. Tuomet stovi. Verki. O klausimų kelt lyg ir nebėra prasmės...


O ką Jūs manote? Čia tiek išliejau impresijos apie nieką. Apie savo jausmą, kai pasaulis griūna nuo taburetės nesulaukęs grįžtančios namo saulės.. O ką Jūs pasakysite? Kvailys aš? Gyvenu mele ir iliuzijose? Psichinis?

Kas mes mieli? Ir kur mes einame? Aš nemanau, kad Kampas buvo laimingas ir neesu laimingas žvelgdamas į jo kūrinius. Tiesa, pridursiu, jog vienas labai išsilavinęs žmogus mane mokė, jog nenaudočiau ultramarino taip atvirai, nes tai spalva, kurią suvaldė istorijoje tik žydai. Kampas ultramarinu nutepė sinagogą. Ultramarinu - pigmentu, kuris ir orginaliai atrastas kažkur ten netoli Raudonosios Jūros. Ir jam pavyko... Pavyko atliepti kažką švento.. Kas pats toli gražu, žmonės kalba, nebuvo. Čia stebuklas? Ką mums daryti?

Aš net iš mėnulio žvelgiant nesu panašus į Kampą... Niekuom. O vistiek mirsiu. Esu visiškas bailys, nors ir kišu rankas į aliejų nedvejodamas, nors ir tempiu formatus, kuriuos matuoju metrais... Neesu grynas...


Ką Jūs galvojate mieli? Šiame pasaulyje gyvendami, kur į kurią pusę pažvelgsi - tas pats per tą patį šūdas. Sekluma. Dykuma.

Ką Jūs galvojate, apie pasaulį, kuriame vieni miršta iš bado, kiti žudo save nepakeldami savęs, o likę eina toliau, nė nestabtelėję. Ir visur tas pats šūdas. Mes geriame tragizmą. Mes kraują tyrą geriame. Ir tik sūrios ašaros bent akimirkai prablaivo, lig žingsnis po žingsnio vistiek ten pat...

ką Jūs galvojate...


Kol skamba Rachmaninoff'o prelude in C-Sharp Minor Op. 3 no 2


195110212018