---

Tikiu į klevo sėklos sukimąsi vėjuje,
begalinį pasaulio lėkimą
į kitus, prasidėjusius
nuo minties, klevo sėklos, sprogimo,
iš nutrūkusio rudenio lapo,
atsiskyrusio vėlių pasaulio,
iš staugimo į pilką mėnulį,
baisiai tuščio ir velniškai šlapio;

aš tikiu į tikėjimo būtį,
į gyvenimą vieną ar kitą,
dar trumpesnį nei mirksnis blakstienom,
dar liūdnesnį nei rudenio liūtys,
nei į karą išėjusių dainos,
nei iš karo negrįžusių žmonos,

aš tikiu į vartus gale sodo,
klampų taką per žolę ir šarmą,
pirmą gruodą, atodūsį vėsų
ant peties ir įspaustą į ranką
iš maldaknygės išplėštą žodį,
kad buvai.
Aš tikiu į tave tiktai niekad,
kad tavęs jau nebus netikėsiu.